16. Grįžimas namo

Pabudau prirakinta metalinėje kėdėje. Iš pradžių nesusigaudžiau, bet po to pamačiau pažįstamus veidus. Tai buvo Nara ir Zetas.

– Na, kaip tavo kelionė? – pašaipiai paklausė Nara.

Aš viską kuo puikiausiai prisiminiau ir man užvirė kraujas. Bet negalėjau suprasti, kas tikra ir kas ne. Žinojau, tik kad mano skausmas buvo tikras. Bet visa kita turėjo būti haliucinacija.

– Tai visa tai buvo netikra? – paklausiau.

– O, ne... viskas buvo tikra, – patikino Nara. – Tiesa, ne šioje dimensijoje. Visa tai vyko alternatyvioje visatoje. Bet tai buvo tavo gyvenimas. Dabar turėsi to gyvenimo prisiminimus ir jausmus.

– Tomas? Ar jis tikras?

– Toje visatoje – taip. Šioje visatoje tokio žmogaus nėra.

– Bet kodėl tu visa tai darai? – nesupratau aš.

– Aš tik vykdau užsakymą iš tavo buvusio vaikino, nieko daugiau. Bet dabar tu jau gali eiti.

– O kur Dainius? – prisiminiau.

– Dėl jo nesijaudink. Jis net nepastebės, kad tavęs nebuvo.

Jie mane atrišo, nuvedė į kitą patalpą. Įstūmė mane į kažkokią cilindro formos patalpą ir tada žaibo blyksniu aš atsidūriau vėl pajūryje, naktį, o šalia stovėjo Dainius.

– Kas čia galėjo būti? – paklausė jis.

– Mane buvo pagrobę.

– Kas tave buvo pagrobę? – nesuprato jis. Kada? Gi tu niekur nebuvai dingusi.

– Nebuvau dingusi? Tai ką tu tada matei?

– Nieko, čia ką tik kažkas blykstelėjo stipria šviesa ir viskas. Ar tu nematei?

– A, na taip, nesvarbu. Žinai, aš jau noriu namo.

Tą vakarą mes daugiau nekalbėjom, tik sėdom į taksi, mane nuvežė namo, atsisveikinom, ir jis išvažiavo. O aš grįžau namo kraujuojančia širdimi. Tomas šiame pasaulyje net neegzistuoja, o aš viduje jaučiu šitokią kančią. Viskas buvo taip tikra. Ir jis mane išdavė. O mano sesuo... Aš jos turbūt niekada nebesutiksiu.

* * *

Kitą rytą paskambinau savo darbdaviui ir pasakiau, kad į darbą nebeateisiu. Jis bandė sakyti, kad privalau atidirbti dvi savaites, bet aš tiesiog kategoriškai pareiškiau, kad neisiu ir tegu rašo jis man pravaikštas ar ką tik nori – man nesvarbu. Juk aš ką tik buvau mirusi. Nebenoriu šitaip švaistyti savo gyvenimo. Noriu nuveikti ką nors prasmingiau.

Panaršiusi internete, atradau kvietimą savanoriauti organizacijoje „Atrask save“. Darbas su jaunimu, užimtumas, švietimas. Man tai pasirodė visai įdomu, o šiandien kaip tik buvo pristatymas, todėl iškart užsiregistravau.

Dar vis spaudė širdį dėl Tomo. Norėjosi su kuo nors apie tai pasikalbėti, bet neįsivaizdavau, kaip turėčiau tai išreikšti žodžiais. Juk niekas manęs nesuprastų. Mane pagrobė į kažkokį erdvėlaivį, suleido vaistų, tada aš atsidūriau alternatyvioje visatoje ir ten paaiškėjo, kad mano mylimasis turi žmoną. Bet kas išgirdęs tokią istoriją palaikytų mane trenkta. Todėl turėjau tą skausmą laikyti savyje.

Dienos metu nežinojau, kur dėtis. Bandžiau ką nors skaityti internete, kad kaip nors prastumčiau laiką. Papietavau, pažiūrėjau kelias serialo serijas. Galiausiai, likus valandai šokau į batus ir nuvažiavau iki savanorystės organizacijos. Atsibeldžiau ten visu pusvalandžiu per anksti. Atėjau pati pirmoji, bet ten jau buvo organizacijos atstovas. Tai buvo stambus vyras, šviesiais pasišiaušusiais plaukais ir ilga vešlia barzda. Jis su manimi pasisveikino ir įteikė man lankstinuką.

Atsisėdau ir pradėjau tą lankstinuką vartyti. Bet iš tiesų nieko neskaičiau, negalėjau susikaupti, nes lindo mintys apie Tomą. Galiausiai užverčiau lankstinuką ir tiesiog žiūrėjau pro langą į nieką. Pamažu pradėjo rinktis daugiau žmonių.

– Laba diena, – išgirdau skausmingai pažįstamą balsą.

Atsisukau – tai buvo aukštas šviesiaplaukis vaikinas. Jis atsisėdo tarsi manęs nepažinotų, bet aš jaučiau, kad tikrai jį pažįstu, tik niekaip negalėjau prisiminti, kur. Bandžiau kratyti savo atmintį ir peržvelgti visas vietas, kur galėjau jį sutikti. Po to netikėtai galvoje suskambėjo varpelis – juk tai Giedrius! Tai vaikinas iš mano sapno. Tas pats, su kuriuo tada prasilenkiau parke. Tada? Juk visa tai buvo dar vakar...

Prasidėjo paskaita, bet didžiąją jos dalį aš praleidau pro ausis, bandydama kratyti savo gyvenimą ir suprasti, kas yra kas. Po to netikėtai man po rankomis pakišo popieriaus lapą. Tai buvo savanorystės anketa. Pernelyg negalvodama ją užpildžiau ir atidaviau vedantiesiems. Paskaita baigėsi ir visi atsistojo rengtis.

– Tai savanoriausim? – nusišypsojo man blondinas.

– Taip, – nusišypsojau kiek nejaukia šypsena.

Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Jis kažkur išskubėjo, o aš, nors skubėjau rengtis, bet išėjau iš patalpos paskutinė. Nežiūrėdama atsisveikinau su vedančiaisiais ir išdūmiau namo.

Visko jau per daug. Tomas... Giedrius... Dar buvo Karlosas. Bet bent jau jo dar nesutikau realybėje. Jeigu tai yra realybė. Kaip žinoti, kad tai yra realybė? Ir kas apskritai yra realybė? Gal viskas yra tikra? O gal niekas? Kaip susigaudyti, kai esi taip mėtomas iš vieno pasaulio į kitą?