Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Atmerkiu akis. Aplink mane – visa visata. Nauja visata. Tai ne ta pati visata, kuri buvau aš. Visatų yra daugiau negu galime įsivaizduoti. Anksčiau Žemė buvo laikoma pasaulio centru. Vienintele vieta, kur yra gyvybė. Vienintelė vieta, kuri apskritai buvo. Bet galiausiai mūsų žinios išsiplėtė tiek, kad sužinojom, jog Žemė – niekuo neišsiskirianti, viena iš daugelio tokių planetų. Bet mes nepasiduodam. Jeigu negali būti tik vienos Žemės – tebūnie viena visata. Vis tiek artimiausiu metu niekas negalės įrodyti, kad taip nėra. Tačiau tai netiesa. Ir tie, kurie pabuvojo kitose visatose, tai žino. – Izabele! – išgirdau pažįstamą balsą. Pažvelgusi balso sklidimo kryptimi akimirką pamaniau, kad žiūriu į veidrodį, tarsi iš niekur atsiradusį vidury laukų. Bet atsipeikėjau ir supratau, kad tai mano sesuo. Iš vidaus mane užliejo džiaugsmo banga. – Kaip aš tavęs pasiilgau, Mirabele. Apkabinau ją ir nebenorėjau paleisti. Nežinau, kiek laiko manęs nebuvo. Ir ar apskritai manęs