Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Pabudau prirakinta metalinėje kėdėje. Iš pradžių nesusigaudžiau, bet po to pamačiau pažįstamus veidus. Tai buvo Nara ir Zetas. – Na, kaip tavo kelionė? – pašaipiai paklausė Nara. Aš viską kuo puikiausiai prisiminiau ir man užvirė kraujas. Bet negalėjau suprasti, kas tikra ir kas ne. Žinojau, tik kad mano skausmas buvo tikras. Bet visa kita turėjo būti haliucinacija. – Tai visa tai buvo netikra? – paklausiau. – O, ne... viskas buvo tikra, – patikino Nara. – Tiesa, ne šioje dimensijoje. Visa tai vyko alternatyvioje visatoje. Bet tai buvo tavo gyvenimas. Dabar turėsi to gyvenimo prisiminimus ir jausmus. – Tomas? Ar jis tikras? – Toje visatoje – taip. Šioje visatoje tokio žmogaus nėra. – Bet kodėl tu visa tai darai? – nesupratau aš. – Aš tik vykdau užsakymą iš tavo buvusio vaikino, nieko daugiau. Bet dabar tu jau gali eiti. – O kur Dainius? – prisiminiau. – Dėl jo nesijaudink. Jis net nepastebės, kad tavęs nebuvo. Jie mane atrišo, nuvedė į kitą

Naktį susapnavau keistą sapną. Kažkokia mergina, kuri man pasirodė neįtikėtinai pažįstama, apkabino mane. Aš jaučiausi laiminga. Sapne supratau, kad esu nėščia. * * * Audra netruko tiek ilgai, kiek bijojau. Sekančią dieną jau galėjom matyti, kad salos pusėje oras atrodė ramus. Iš debesų lyg niekur nieko išlindo saulė. Tad aš užvedžiau mašiną, Tomui leidau pailsėti, ir mes nuskridome atgal į salą. Saloje jau švietė saulė. Buvo pilna aplaužytų šakų, slėptuvės durys buvo išplėštos ir nežinia kur nuneštos. Viduje ji buvo iki pusės apsemta. Stogas buvo kiek aplaužytas, bet namas nesugriuvo. Pradėjom tvarkytis. Tomas nuėjo tvarkyti namo, o mes su Martynu tvarkėme kiemą, rinkome šakas. Kol atėjo vakaras, mes spėjome beveik viską susitvarkyti. Tomas paruošė vakarienę ir mes stebėdami saulėlydį valgėme. Martynas greitai pavalgė ir nubėgo į namą. – Man atrodo, aš nėščia, – pasakiau. – Tikrai? – jis nustebo. – Iš ko taip nusprendei? – Tiesiog taip jaučiu. Naktį sapnav

Vanduo dar nesiveržė į palapinę, bet galėjom jausti, kad palapinė plūduriuoja. – Tomai, man baisu, kad mus gali apsemti, – pasakiau. – Reikia kažką daryti. Tomas kurį laiką šaltais nervais kontempliavo situaciją. – Gal saugiau būtų automobilyje? – paklausiau. – Arba gal galėtume išskristi iš salos? – Tokiu oru? Niekaip, nematysim kelio ir mus gali nunešti nežinia kur. Jutau, kaip palapinę vis labiau semia vanduo. Pamačiau, kad per tarpą užtrauktuko apačioje vanduo jau pradėjo veržtis vidun. – Mums reikia iš čia išeiti, – pasakiau ir puoliau atseginėti užtrauktuko. – Palauk! – bandė mane sustabdyti Tomas. Bet jau buvo per vėlu. Vanduo šliūkštelėjo į palapinės vidų. Ji jau nebeplūduriavo, o stabiliai stovėjo ant žemės, iš vidaus sutvirtinta vandens. Mūsų kojos iškart kiaurai peršlapo. Išlindau iš palapinės. Pradėjau lipti slėptuvės išėjimo link, bet Tomas patraukė mane už kojos žemyn. Klausiamai į jį pažiūrėjau. – Ką tu sau galvoji, – pyktelėjęs pasak

Rytas, saulės spinduliai bado akis. Lovoje buvau viena. Bet iškart supratau, kad greičiausiai niekas nepasikeitė – aš dar vis saloje. Apsirengiau chalatą ir nuėjau į vonios kambarį. Pažiūrėjau į veidrodį. Staiga prisiminiau tą vakarykštį prisiminimą apie kažkokį savo gyvenimą ar sapną. Prisiminiau kelis jame sapnuotus sapnus. Visuose juose buvau ilgais plaukais – čia taip pat. Tai vertė jaustis mane kiek nerealistiškai. Grįžau į kambarį, atidariau stalčių ir išsitraukiau žirkles. Tada vėl atsistojau vonioje prieš veidrodį. Susišukavau plaukus, o tada paleidau į darbą žirkles. Palikau plaukus kiek žemiau pečių. Dabar jaučiuosi daug realiau. Po to nutariau surasti Tomą. Nuėjau į virtuvę, bet ten Tomo nebuvo. Tada išėjau laukan. Ten jį ir pamačiau, kažką nešantį krepšyje į mūsų požeminę slėptuvę. – Labas rytas! – sušukau. Jis atsisuko. Tada ganėtinai išraiškingai nustebo. – Labas rytas. Kas tavo plaukams? – Nusikirpau, – atsakiau. – Ilgi plaukai vertė mane jaustis