13. Audra

Rytas, saulės spinduliai bado akis. Lovoje buvau viena. Bet iškart supratau, kad greičiausiai niekas nepasikeitė – aš dar vis saloje. Apsirengiau chalatą ir nuėjau į vonios kambarį. Pažiūrėjau į veidrodį. Staiga prisiminiau tą vakarykštį prisiminimą apie kažkokį savo gyvenimą ar sapną. Prisiminiau kelis jame sapnuotus sapnus. Visuose juose buvau ilgais plaukais – čia taip pat. Tai vertė jaustis mane kiek nerealistiškai.

Grįžau į kambarį, atidariau stalčių ir išsitraukiau žirkles. Tada vėl atsistojau vonioje prieš veidrodį. Susišukavau plaukus, o tada paleidau į darbą žirkles. Palikau plaukus kiek žemiau pečių. Dabar jaučiuosi daug realiau.

Po to nutariau surasti Tomą. Nuėjau į virtuvę, bet ten Tomo nebuvo. Tada išėjau laukan. Ten jį ir pamačiau, kažką nešantį krepšyje į mūsų požeminę slėptuvę.

– Labas rytas! – sušukau.

Jis atsisuko. Tada ganėtinai išraiškingai nustebo.

– Labas rytas. Kas tavo plaukams?

– Nusikirpau, – atsakiau. – Ilgi plaukai vertė mane jaustis nerealistiškai.

Kiek patylėjęs, Tomas pasakė:

– Artėja audra, reikia pasiruošti.

Nuėjau kartu su Tomu į slėptuvę. Apžiūrėjau, ką jis ten jau sunešė. Kol kas dar neteko naudotis ta slėptuve, bet buvom padarę ją būtent tam reikalui. Tačiau neaišku, kaip ji atlaikys audrą – ar neužkas mūsų po žemėmis. Padėjau Tomui į slėptuvę sunešti maisto ir vandens atsargas. Taip pat ten nunešėm kelias antklodes, šiek tiek rūbų, tris prožektorius ir šiek tiek daiktų pramogoms – knygų, lapų, pieštukų, planšetę. Pastatėm slėptuvėje palapinę, kad turėtume nors kokį stogą virš galvos, jeigu iš viršaus pradėtų byrėti žemės.

Tamsūs debesys jau pradėjo artėti, tad paėmėm Martyną ir lindom į slėptuvę. Užsidarėm, atsisėdom palapinėje ir padėjom vieną uždegtą prožektorių. Martynui davėm planšetę, todėl jis iškart nusiramino.

– Kiek laiko truks audra? – paklausiau.

– Nežinau, – atsakė Tomas. – Juk dar nesam sutikę čia audros, bet turbūt ilgiau kelių valandų netruks.

– Įdomu, namas liks stovėti?..

– Visko gali būti. Svarbiau, kad neįgriūtų slėptuvės sienos.

Išgirdau bepradedantį siautėti vėją. Nukratė šiurpas pagalvojus apie jausmą, kai vėjas skrodžia kiaurai tavo atomus. Bet čia, po žeme, mums buvo gana šilta ir joks vėjas nepasiekė. Palapinėje buvo netgi savotiškai romantiška ir jauku. Prožektorius beveik priminė žvakių šviesą. Net jeigu čia mirčiau, paskutinės mano gyvenimo akimirkos būtų laimingos, nes esu su mylimais žmonėmis.

Netrukus pasigirdo lietus. Ne šiaip sau lietus, bet toks, tarsi kažkas netikėtai būtų pastatęs virš salos visą krioklį. Ir vos po kelių minučių pasigirdo lašų barbenimas į palapinės stogą. Laimė, palapinė neperšlampama. Patikrinau, ar iki galo užsegtas jos užtrauktukas. Nesugalvodama, ką daryti, nutariau šiek tiek papiešti. Tokia veikla mane ramina.

Po kiek laiko lašėjimas ant palapinės stogo pavirto nuolatine srovele. Piešimas manęs neberamino, todėl padėjau lapą į šalį. O kas, jei mus apsems? Kas, jeigu audra nesibaigs po kelių valandų? Galbūt tai liūčių sezonas ir be perstojo lis ištisą mėnesį? Pajutau, kad palapinė jau stovi nebe tvirtai ant žemės, o baloje.