14. Lauk iš slėptuvės

Vanduo dar nesiveržė į palapinę, bet galėjom jausti, kad palapinė plūduriuoja.

– Tomai, man baisu, kad mus gali apsemti, – pasakiau. – Reikia kažką daryti.

Tomas kurį laiką šaltais nervais kontempliavo situaciją.

– Gal saugiau būtų automobilyje? – paklausiau. – Arba gal galėtume išskristi iš salos?

– Tokiu oru? Niekaip, nematysim kelio ir mus gali nunešti nežinia kur.

Jutau, kaip palapinę vis labiau semia vanduo. Pamačiau, kad per tarpą užtrauktuko apačioje vanduo jau pradėjo veržtis vidun.

– Mums reikia iš čia išeiti, – pasakiau ir puoliau atseginėti užtrauktuko.

– Palauk! – bandė mane sustabdyti Tomas.

Bet jau buvo per vėlu. Vanduo šliūkštelėjo į palapinės vidų. Ji jau nebeplūduriavo, o stabiliai stovėjo ant žemės, iš vidaus sutvirtinta vandens. Mūsų kojos iškart kiaurai peršlapo. Išlindau iš palapinės. Pradėjau lipti slėptuvės išėjimo link, bet Tomas patraukė mane už kojos žemyn. Klausiamai į jį pažiūrėjau.

– Ką tu sau galvoji, – pyktelėjęs pasakė jis. Jei bandysi išeiti, vėjas nuneš slėptuvės duris.

– Koks skirtumas? Mes negalim čia pasilikti, nes mus tuoj visai apsems.

Vandenyje pradėjo darytis vėsu. Martynas taip pat tapo irzlus, jam nepatiko būti sušlapusiam.

– Gerai, eisiu aš, – galiausiai nusileido Tomas. – Jūs laukit čia.

Jis pradarė slėptuvės duris ir vėjas jas iškart atlapojo, visai kaip jis ir sakė. Jis išlipo iš slėptuvės, mačiau, kad vos laikosi ant kojų. Tada jis išnyko man iš akių. Po kiek laiko jis uždėjo slėptuvės duris atgal.

– Noriu namo, – pasakė Martynas.

– Negalim namo, – atsakiau. – Dabar baisiai lyja ir mūsų namus gali nunešti vėjas.

Dabar vanduo pro slėptuvės duris nevaržomai pylė ant mūsų. Apkabinau Martinuką, kad užstočiau jį nuo taip pliaupiančio vandens.

Po kiek laiko slėptuvės durys vėl atsivėrė.

– Lipkit aukštyn! – sušuko Tomas.

Pirmiausia užkėliau Martyną, o tada išlipau ir pati. Tomas buvo šalia pastatęs mašiną. Greitai į ją sulindome ir susėdome. Tomas įjungė šilto oro pūtimą, kad greičiau išdžiūtume. Sausų drabužių nebeturėjome. Vėjas kiek lingavo mašiną. Likti saloje buvo nesaugu, nes mašiną galėjo užkliudyti griūvantys medžiai, lūžtančios šakos ar nuneštos namo dalys. Todėl, kad ir kaip būtų pavojinga, nusprendėme pajudėti iš salos.

Audra siautė taip, kad mašiną buvo sunku stabiliai išlaikyti ore. Ją nešė tai į vieną, tai į kitą pusę. Tačiau mes pajudėjome iš salos ir pradėjome skristi virš vandens. Stengėmės skristi saugiu atstumu nuo jūros, kad neužkabintų kokia banga.

Martynas susirangė mašinos gale ir vėl pasinėrė į žaidimus planšete. Tomas susitelkęs vairavo ir stengėsi suvaldyti mašiną. Tuo tarpu aš nenustygau vietoje, tarsi bandydama visu savo kūnu ir siela padėti Tomui vairuoti mašiną. Bet niekuo padėti iš tiesų negalėjau.

Audros debesys pradėjo laidyti žaibus. Nematėm, kur skrendam, nes ant langų pylė lietus. Tomas bandė orientuotis pagal prietaisų rodmenis. Netikėtai žaibas pataikė į mūsų mašiną. Bet ji buvo sandariai uždaryta ir srovė tik praslydo mašinos paviršiumi, bet realiai nieko nepadarė. Tomas tvirtai laikėsi ir vairavo mašiną, nekreipdamas dėmesio į kliūtis.

Pamažu pradėjo atrodyti, kad audra rimsta. Lijo nebe taip smarkiai ir jau buvo galima kažką įžiūrėti pro langą. Pamačiau, kad tolumoje debesys šviesesni. Vėjas taip nebemėtė mašinos.

Galiausiai audra liko už mūsų. Nustojo ir lyti, tik pūtė nesmarkus vėjas. Debesys baltavo mums virš galvos. Dar kurį laiką skridome, kad garantuotai atsiplėštume nuo audros. Bet jau buvo panašu, kad į šitą pusę audra neateis.

– Nežinau, kur artimiausias krantas, – pasakė Tomas. – Jeigu bandysim jo ieškoti, po to gali nebeužtekti kuro grįžti atgal.

– Tai turėsim sustoti ant vandens? – paklausiau.

– Taip. Tikėkimės, pernelyg nesūpuos. Turėsim čia pralaukti, kol nuo salos nuslinks audra.