15. Grįžimas į salą

Naktį susapnavau keistą sapną. Kažkokia mergina, kuri man pasirodė neįtikėtinai pažįstama, apkabino mane. Aš jaučiausi laiminga. Sapne supratau, kad esu nėščia.

* * *

Audra netruko tiek ilgai, kiek bijojau. Sekančią dieną jau galėjom matyti, kad salos pusėje oras atrodė ramus. Iš debesų lyg niekur nieko išlindo saulė. Tad aš užvedžiau mašiną, Tomui leidau pailsėti, ir mes nuskridome atgal į salą.

Saloje jau švietė saulė. Buvo pilna aplaužytų šakų, slėptuvės durys buvo išplėštos ir nežinia kur nuneštos. Viduje ji buvo iki pusės apsemta. Stogas buvo kiek aplaužytas, bet namas nesugriuvo. Pradėjom tvarkytis. Tomas nuėjo tvarkyti namo, o mes su Martynu tvarkėme kiemą, rinkome šakas.

Kol atėjo vakaras, mes spėjome beveik viską susitvarkyti. Tomas paruošė vakarienę ir mes stebėdami saulėlydį valgėme. Martynas greitai pavalgė ir nubėgo į namą.

– Man atrodo, aš nėščia, – pasakiau.

– Tikrai? – jis nustebo. – Iš ko taip nusprendei?

– Tiesiog taip jaučiu. Naktį sapnavau labai keistą sapną ir jame tai supratau.

– Koks tas sapnas?

– Jis buvo labai trumpas. Mane tiesiog apkabino mergina ir tada aš supratau... palauk, dabar aš jau žinau, kas ta mergina! Tai mano sesuo iš praėjusio gyvenimo.

Tomas šypsodamasis paėmė mane už rankos. Jis atrodė laimingas.

Tuomet išgirdau keistą garsą. Mes atsisukom ir pamatėm šalia salos atskridusį didžiulį erdvėlaivį.

– Nara, – pasakė Tomas.

Erdvėlaivio durys atsidarė ir pro jas išėjo Nara ir Zetas. Mes atsistojom ir nuėjom prie erdvėlaivio.

– Ko jums čia prireikė? – paklausė Tomas.

– Atskridom jūsų aplankyti, – atsakė Zetas. – Ir pasveikinti, – pridūrė jis ir netikėtai iš už nugaros ištraukė ginklą ir nukreipė jį į Tomą.

– Ne! – sušukau ir puoliau užstoti Tomo.

Tada pajutau, kaip mano krūtinę perveria deginantis skausmas. Aš kritau, o Tomas sugavo mane ir laikė ant rankų. Priklaupęs jis bandė užspausti žaizdą, bet jau buvo per vėlu. Jaučiau, kaip pamažu palieku kūną ir kylu aukštyn. Nara patenkinta stovėjo. Tai iššovė ji, o ne Zetas, dabar tai mačiau.

Tomas puolė ant Zeto ir smogė jam kumščiu į galvą. Šis krito iš nuostabos net nespėjęs pasipriešinti.

– Nusiramink, – pasakė Nara.

– Kam to reikėjo?! Aš su ja puikiai tvarkiausi, jos nereikėjo nužudyti.

– Puikiai tvarkeisi? – pasipiktino Nara. – O taip, mačiau, kaip tu puikiai ją tvarkai. Uoj, tvarkaisi. Kai tuo tarpu tavo žmona vargsta su tavo vaikais namuose ir tavęs nesulaukia. Važiuojam namo, Tomai.

Tai buvo paskutiniai mano girdėti žodžiai. Po to vaizdas pradėjo blankti, jaučiau, kaip viskas sukasi. Pajutau, kaip susitraukiu į mažutę dalelę, į taškelį. O po to visa staigiai išsiplėčiau ir sprogau į smulkiausias dalelytes, išsibarstydama po visą visatą.