Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

Šviesa buvo tokia ryški, kad sunku ką nors ir įžiūrėti. Jaučiausi visa šlapia, bet supratau nebesanti vandenyje. Pradėjo ryškėti žmonių balsai, šurmulys. Aplinkui viskas balta, supratau, kad tikrai nesu ežero dugne. Galiausiai akys prisitaikė prie tokios ryškios šviesos ir supratau, kad esu patalpoje. Aplinkui zujo žmonės baltais chalatais. Tai ligoninė. Kas man nutiko? Ar aš jau tikruose savo namuose, ar nėrimas į ežero dugną padėjo man atsibusti į tikrąją realybę? Prie manęs priėjo gydytoja: – Ar žinai, kur esi? Aš linktelėjau galvą. – Tu esi ligoninėje, – gydytoja vis tiek tęsė. – Tave miego metu ištiko priepuolis, buvai praradusi sąmonę, bet mums pavyko tave sugrąžinti. Kol kas dar nežinome to priepuolio priežasties, todėl bent savaitę dar turėsi pasilikti ligoninėje, kad galėtume stebėti tavo būklę ir nustatyti, kas tau atsitiko ir ar tai gali atsikartoti. Norėjau ką nors atsakyti, tačiau supratau, kad neturiu jėgų praverti burną, todėl tiktai linktelėjau. Gyd

– Kas tas Giedrius? – paklausė Karlosas ryte mums pusryčiaujant. – Kas? – atsiliepiau vos nepaspringusi kąsniu omleto. – Giedrius. Tu šaukei tą vardą naktį miegodama. – A... visai pamiršau, kad nepapasakojau tau, vėlai vakar grįžai. Vakar buvo atėjęs kažkoks vaikinas ir jis buvo įsitikinęs, kad aš kažkokia Miglė. Aš jam pasakiau, kad jis kažką sumaišė ir uždariau duris, bet jis vis skambinėjo ir beldėsi. – Tikriausiai, jis gerokai tave įbaugino, jeigu net košmarus sapnavai. Jei jis dar kartą pasirodytų, būtinai skambink man, – o po minutėlės jis pridėjo: – ir policijai. Aš nieko nebeatsakiau, tik susimąsčiau apie praėjusios nakties sapną. Tame sapne jaučiausi taip, lyg iš tiesų pažinočiau tą Giedrių... lyg jis būtų mano mylimasis. Tas sapnas iš tiesų mane paveikė. Jaučiuosi lyg būčiau pamiršusi kažką svarbaus. Kažką tokio svarbaus kaip visas mano gyvenimas. Kartais sapnai iš tiesų smarkiai paveikia. Bet po dienos dažniausiai praeina. Ką tik patyriau dežavu. Prieš m

Visą mėnesį sukausi nepaliaujamų koncertų sraute. Bet dabar pagaliau – pagaliau! – pailsėsiu. Jau ir balso stygos nualintos, ką besakyti apie mane pačią. Šiandien turiu retai pasitaikančią galimybę pasimėgauti vienuma. Karlosas išvyko susitikti su draugais, o ir aptarnaujančiam personalui nusprendžiau duoti laisvų dienų. Tylu vienai būti tokiame didžiuliame name, bet kartais reikia. Per pusdienį perskaičiau Asimovo „Fondą“, o dabar galvoju užsiimti kūryba. Gal sukursiu kokią naują dainą... Bet nekantriai suurzgė mano skrandis, primindamas, kad aš dar be pietų, todėl nutariau nusileisti žemyn ir pasiknisti po šaldytuvą. Malumas nebus palikęs manęs likimo valiai. Ir iš tiesų – šaldytuve pūpsojo indas su lazanija, kurią tereikia įkišti į orkaitę iškepti. Gaila, kad kepa ji ilgai, reikės ką nors paveikti, bet kurti tuščiu skrandžiu negaliu. Pasiimsiu dar vieną knygą. Sugrįžau iš savo bibliotekėlės, nešina Asimovo „Fondu ir imperija“. Patogiai įsitaisiau ant virtuvinės kėdės ir ats

Rytas. Kelionė per visatas prasideda. Kur aš dabar? Pramerkiu akis. Pirmiausia, ką pamačiau atsimerkusi – tai jaukumas. Nedidukas apvalus kambarys kupolo formos lubomis, visas išdažytas žalia, mėlyna ir violetine spalvomis, tarsi šiaurės pašvaistė. Pro langą veržėsi oranžinis saulėtekis. Atsisėdau lovoje ir įsistebeilijau į jį. Nemėgstu anksti keltis, bet dabar jaučiuosi išsimiegojusi ir pailsėjusi, tai nėra prasmės toliau gulėti. Išlipau iš lovos, apsiaviau savo minkštas rožines šlepetes su violetiniais bumbulais. Tuomet pastebėjau, kad ir mano naktinukai rožiniai, su šviesiai rožiniais nėrinukais ties petnešomis ir apačioje. – Ametista! – tai buvo pirmasis garsas, išsklaidęs tylią ramybę. Tada prasivėrė durys, – o, tu jau atsikėlusi, gerai. Pusryčiai jau ant stalo. Už valandos išvažiuojam. Jis uždarė duris ir nuėjo. Tai buvo mano vyras Karlosas, kuris tuo pačiu ir mano prodiuseris. Važiuosime į koncertą, mūsų laukia keturių valandų kelionė. Apsivilkau baltą pūkuotą chalatą ir