Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

– Kas atsitiko? – paklausė Tomas. – Kaip aš čia atsidūriau? – Mes čia atskridome su mašina, – atsakė jis. – Ar neatsimeni? – Aš viską atsimenu, bet... aš nesuprantu, kaip aš tai atsimenu. Čia ne mano gyvenimas. Aš čia neturėčiau būti. – Apie ką tu kalbi? – paklausė Tomas. – Paklausyk, – pradėjau. – Aš vaikščiojau su draugu naktį paplūdimyje, o tada priartėjo ryški šviesa ir aš atsidūriau kažkokioje patalpoje. Ten atėjo vyras ir moteris... pala, dabar aš jau juos atpažįstu. Juk tai buvo Zetas ir Nara. Jie mane prirakino prie kėdės, prijunginėjo kažkokių prietaisų ir kažko suleido. Tada aš iš pradžių pamačiau savo buvusį vaikiną, kuris pasakė, kad man atkeršys, o tada aš atsidūriau čia! Tomas kurį laiką žiūrėjo į mane tarsi svarstydamas, ar taip gali būti. – Gal tik kažką susapnavai? – paklausė jis. – Visko tiek daug įvyko per šias dienas. Jo klausimas man priminė prieš tai naktį sapnuotus sapnus. Kokia ilga ši diena! Bet man atrodė, kad labiau tikėtina,

Šviesa priartėjo taip smarkiai, kad net akino. Nebuvo jokio garso, todėl tai negalėjo būti sraigtasparnis. Dainius mane apkabino, tarsi mėgindamas apsaugoti. Bet tai nepadėjo. Aš išnykau nuo Žemės paviršiaus ir atsidūriau tuščioje ryškiai apšviestoje patalpoje. Dainiaus ten nebuvo. Į patalpą įėjo du žmonės. Mergina, juodais iki pečių plaukais su kirpčiukais, smaragdinėmis akimis. Ir vyras, juodais pašiauštais plaukais, kelių dienų barzdele ir su akinukais. Jie sustojo ir žiūrėjo į mane nieko nesakydami. – Kur aš esu? – paklausiau. Jie susižvalgė, nusišypsojo ir vėl atsisuko į mane. – Pamatysi, – pasakė mergina. – Einam paskui mane. Ji nusisuko eiti, o aš likau stovėti vietoje. – Migle, – ji žinojo mano vardą, – jeigu priešinsies, nuo to geriau nebus. Vyras priėjo ir pagriebė mane už rankos. Aš ištraukiau ranką iš jo gniaužtų ir pasakiau, kad eisiu pati. Jie mane nuvedė į kitą patalpą, kurioje buvo keli metaliniai krėslais, apkarstyti įvairiausiais laidais.

Vaikino veidas įkyriai matytas, bet niekaip neatsimenu, kur. Galbūt koks nors klientas? Praeidamas jis pažiūrėjo į mane ir pasakė „Labas“. Aš jam tyliai atsakiau „Labas“ ir mes prasilenkėm. Tada staiga man dingtelėjo: juk čia Giedrius iš mano sapno! Paskubom atsisukau į praėjusį vaikiną. Jis lyg niekur nieko tolo nuo manęs. Dar kelias minutes pažiūrėjau jam į nugarą, o po to apsisukau ir tęsiau savo kelionę aplink tvenkinį. Gal man pasivaideno? Arba gal tai tikrai koks klientas ir jo veidas įsirėžė į mano pasąmonę, dėl to jį ir sapnavau. Grįžau namo, persirengiau patogiais nudilusiais naminiais drabužiais. Pasidariau pipirmėčių arbatos su saldišakne. Padėjau pagalvę ant lovos ir atrėmiau į sieną. Pasiėmiau į rankas knygą ir susirangiau ant lovos, atsiremdama į sieną. Atsiverčiau baigtą skaityti puslapį. Pagaliau priėjau skyrių apie kvantinę fiziką. Noriu ją suprasti, nors sako, jos neįmanoma suprasti. Bet kažkodėl norisi tikėti, kad man tai pavyks. Atsipalaidavau ir susitelkiau į

Užsimerkusi ranka pasiekiau telefoną, kad išjungčiau žadintuvo keliamą triukšmą. Lauke – visiška tamsuma, kodėl jis mane žadina vidury nakties? Noriu pažiūrėti į valandas, bet telefono ekranas pernelyg ryškiai šviečia. Prisimerkiau viena akimi. Pagaliau užtildžiau žadintuvą. 6:01. Už ką man taip? Kodėl reikia taip anksti keltis? Dar kelias minutes... nusistačiau žadintuvą 6:10, padėjau šalia ant lovos ir apsiverčiau ant kito šono. Ir vėl suskambo žadintuvas. Buvau spėjusi užmigti ir netgi kažką pradėti sapnuoti. Kaip norėčiau toliau sapnuoti. Ką aš ten sapnavau?.. Bet jau reikia keltis, kitaip pavėluosiu į darbą. Uždegiau naktinę lemputę ant staliuko šalia lovos. Kambarys nušvito blausia rožine spalva. Atsisėdau lovoje. Kurį laiką taip sėdėjau žiūrėdama į vieną tašką. Galiausiai išsitiesiau ir pasiekiau chalatą ir juo apsisiaučiau. Taip geriau. Visai nusiklojau, kojas įstačiau į šlepetes – laikas stotis. Susitepiau pusryčiams sumuštinių, pavalgiau, nusiprausiau, apsirengiau, s