Gyvenimų šešėliai 2: kita dimensija

– Mieloji, Ametista, prašau, nurimk, – pasakė Karlosas. – Ametista? Aš ne Ametista! Atrišk mane tuč tuojau! – Aš pakviesiu gydytoją, – pasakė jis. Karlosas išėjo iš palatos. Bandžiau išsilaisvinti iš diržų, tačiau jie buvo pernelyg tvirti. Supratau, kad nieko nepavyks. Įstrigau šitame pasaulyje. Kaip tai galėjo nutikti? Taip, juk aš užmigau... Tai gal tuomet tai tik sapnas ir užteks pabusti? Bet kaip man dabar pabusti? Karlosas grįžo į palatą, o paskui jį atsekė stambi vyresnio amžiaus moteris baltu chalatu. – Kaip matau, pabudote, – pasakė ji ironišku balsu. – Paleiskit mane. Jūs neturit teisės manęs taip laikyti. – Teisė mes turim, – atsakė gydytoja. – Jūs bandėte nusižudyti. – Nieko aš nebandžiau... Tada supratau, kad mano nėrimas į vandenį turėjo atrodyti kaip savižudybė. Bet kaip tuomet aš likau gyva? – Klausykit, tai nesusipratimas, – tęsiau aš. – Aš tikrai neketinu nusižudyti. – Gerai, jeigu jūs neketinate nusižudyti, tuomet mes jus p

Mes pajudėjome ant įskilusio ledo. Netrukus pasigirdo traškėjimas, šalia buvo eketė. Giliai įkvėpėm ir šokom į vandenį. Vanduo pradėjo badyti mano kūną. Bet nepaisiau to ir plaukiau gilyn. Jaučiau, kaip oras plaučiuose nori kelti mane aukštyn. Išpūčiau į vandenį burbulus ir plaukiau gilyn. Pradėjo trūkti oro, norėjosi įkvėpti. Sustojau, apėmė panika, norėjau kilti aukštyn. Bet Giedrius pagriebė mane už rankos ir plukdė mane žemyn. Pradėjo skaudėti plaučius, jaučiau, kaip temsta sąmonė. Praradau visas jėgas ir tiktai leidausi plukdoma Giedriaus. Visiškai praradau krypties pojūtį. Atrodė, tarsi mane kažkas temptų aukštyn. Netrukus pasimatė šviesa, bet tai buvo paskutinis mano prisiminimas. * * * Pabudau ligoninėje, viskas buvo skausmingai šviesu. Į mano palatą sugužėjo gydytojai ir kažką kalbėjo, šaukė, bet negalėjau nieko suprasti, girdėjau viską tarsi per vandenį. Netrukus pasirodė jis. Jis priėjo prie manęs, prisėdo prie lovos ir paėmė mane už rankos. – Mums pavyko, mielo

Po savaitės mane išleido iš ligoninės. Paaiškėjo, kad man viskas gerai, priepuolis nepasikartojo ir nebebuvo reikalo manęs ten laikyti. Per tą laiką su manimi atliko daugybę tyrimų, bet taip nieko ir neatrado. Tačiau liepė dar kurį laiką vengti pasirodymų ant scenos ir streso. – Man vis tiek dėl tavęs neramu, – susirūpinęs pasakė Karlosas. – Nesijaudink, man viskas bus gerai. – Tu atrodai kažkokia pasikeitusi po to priepuolio. Gal šaltesnė, kažkokia ne tokia. – Nešnekėk niekų, – atsakiau. – Sunku būti šiltai gulint ligoninėje. Tada pro langą pamačiau Giedrių. Jis man pamojavo. Nusukau akis, kad Karlosas nepastebėtų, kad į kažką žiūriu. – Žinai, einu pasivaikščioti, seniai bebuvau, – pasakiau Karlosui. – Gerai, aš eisiu su tavimi. – Ne! Aš noriu pasivaikščioti viena, pravėdinti galvą, pamąstyti. Žinai... Karlosas nenorom išleido mane vieną. Rūpinosi, kad man neatsitiktų priepuolis vaikštant ar dar kažkas. Bet pavyko jį nuraminti įtikinus, kad man pav