12. Saloje

– Kas atsitiko? – paklausė Tomas.

– Kaip aš čia atsidūriau?

– Mes čia atskridome su mašina, – atsakė jis. – Ar neatsimeni?

– Aš viską atsimenu, bet... aš nesuprantu, kaip aš tai atsimenu. Čia ne mano gyvenimas. Aš čia neturėčiau būti.

– Apie ką tu kalbi? – paklausė Tomas.

– Paklausyk, – pradėjau. – Aš vaikščiojau su draugu naktį paplūdimyje, o tada priartėjo ryški šviesa ir aš atsidūriau kažkokioje patalpoje. Ten atėjo vyras ir moteris... pala, dabar aš jau juos atpažįstu. Juk tai buvo Zetas ir Nara. Jie mane prirakino prie kėdės, prijunginėjo kažkokių prietaisų ir kažko suleido. Tada aš iš pradžių pamačiau savo buvusį vaikiną, kuris pasakė, kad man atkeršys, o tada aš atsidūriau čia!

Tomas kurį laiką žiūrėjo į mane tarsi svarstydamas, ar taip gali būti.

– Gal tik kažką susapnavai? – paklausė jis. – Visko tiek daug įvyko per šias dienas.

Jo klausimas man priminė prieš tai naktį sapnuotus sapnus. Kokia ilga ši diena! Bet man atrodė, kad labiau tikėtina, jog čia yra sapnas. O gal aš grįžau namo ir susapnavau visą tą pagrobimą? Pažiūrėjau į savo rankas ir padariau realybės patikrinimą. Suskaičiavau po penkis pirštus ant kiekvienos rankos. Jie nesikeitė, forma buvo stabili, pirštų skaičius nei didėjo, nei mažėjo, skaičiuoti nebuvo sunku. Akivaizdžių įrodymų, kad tai sapnas, nėra. Kita vertus, kai praktikuoji sąmoningą sapnavimą, pasąmonė pradeda kurti sunkiau atpažįstamus sapnus.

Tomas išblaškė mano mintis, paliesdamas mano galvą:

– Kokia karšta tavo galva, – susirūpino jis. – Gal tiesiog perkaitai. Geriau einam į pavėsį.

Mes prisėdom ant rąsto po keliomis palmėmis. Ar aš jau taip susipainiojau, kad nebeskiriu, kas yra tikra ir kas ne? Bet tai negali būti tikra. Juk man kažko suleido ta moteris, turbūt čia man nuo to, aš kažkokioje haliucinacijoje ar panašiai.

– O gal tu tiesiog prisiminei kažkokį epizodą iš savo praėjusio gyvenimo? – staiga paklausė Tomas.

Tai privertė mane susimąstyti. Gal tikrai? Bet visa tai buvo taip tikra, negali būti, kad tai tik kažkoks prisiminimas. Iš kitos pusės, dabar tai jau tik prisiminimas. O gal čia yra praėjusio gyvenimo prisiminimas? Jeigu tokie apskritai egzistuoja. Bet kaip prisiminimas, jis pernelyg gyvas. Gal pusiau haliucinacija, pusiau prisiminimas? Kaip man sužinoti, kas yra tikra? Pažiūrėjau Tomui į akis, tarsi bandydama jose surasti atsakymus. Jis taip pat įdėmiai žiūrėjo į mane.

– O tu tikrai atrodai pasikeitusi, – pakomentavo Tomas. – Tavo akyse matau daugiau gyvenimiškos patirties. Tarsi tai ta pati tu, bet kažkuo kitokia. Lyg būtum su nauju išgyvenimų bagažu.

Jo šilta ranka prisilietė prie manosios. Aš pažiūrėjau į ranką, po to vėl jam į akis. Jo veidas priartėjo prie manojo. Nosį sukuteno vyriško skutimosi losjono kvapas. Mūsų lūpos susilietė ir aš pajutau, kaip visas mano kūnas atsipalaidavo, mane užliejo ramybė. Apkabinau jį per kaklą, o jis mane per juosmenį. Gal iš tiesų kažką susapnavau ar prisiminiau iš praėjusio gyvenimo. Dabar visa tai pradėjo atrodyti nerealu, o tai, ką išgyvenu dabar – net labai tikra.

– Atsiprašau, – pasakiau. – Aš tikrai kažkaip susipainiojau. Bet dabar jau atrodo, kad viskas gerai.

Jau pradėjo vakarėti, todėl mes grįžom į savo pačių suręstą namelį. Ten prie kompiuterio tebesėdėjo mano brolis, Martynas. Netrukdėm jam, nuėjom į virtuvę ir pradėjom gaminti vakarienę. Makaronų su sūriu, pomidorais ir alyvuogėmis. Užvirėm vandenį, aš tarkavau sūrį, o Tomas pjaustė pomidorus.

Po to visi trys susėdom prie stalo valgyti. Žinoma, Martyną buvo sunku atplėšti nuo kompiuterio, kaip visada. Bet pamatęs makaronus apsidžiaugė, nes jis juos labai mėgsta. Šį kartą gavosi nepaprastai skaniai.

Pavalgę susitvarkėm, nusiprausėm. Pasekiau Martynui pasaką prieš miegą. Jis lyg ir užmigo. O tada nuėjau į lovą su Tomu.

– Bijau užmigti, – pasakiau.

– Kodėl? – jis nustebo.

– Nes bijau, kad ir vėl pabusiu kur nors kitur.