11. Prisiminimai

Šviesa priartėjo taip smarkiai, kad net akino. Nebuvo jokio garso, todėl tai negalėjo būti sraigtasparnis. Dainius mane apkabino, tarsi mėgindamas apsaugoti. Bet tai nepadėjo. Aš išnykau nuo Žemės paviršiaus ir atsidūriau tuščioje ryškiai apšviestoje patalpoje. Dainiaus ten nebuvo.

Į patalpą įėjo du žmonės. Mergina, juodais iki pečių plaukais su kirpčiukais, smaragdinėmis akimis. Ir vyras, juodais pašiauštais plaukais, kelių dienų barzdele ir su akinukais. Jie sustojo ir žiūrėjo į mane nieko nesakydami.

– Kur aš esu? – paklausiau.

Jie susižvalgė, nusišypsojo ir vėl atsisuko į mane.

– Pamatysi, – pasakė mergina. – Einam paskui mane.

Ji nusisuko eiti, o aš likau stovėti vietoje.

– Migle, – ji žinojo mano vardą, – jeigu priešinsies, nuo to geriau nebus.

Vyras priėjo ir pagriebė mane už rankos. Aš ištraukiau ranką iš jo gniaužtų ir pasakiau, kad eisiu pati. Jie mane nuvedė į kitą patalpą, kurioje buvo keli metaliniai krėslais, apkarstyti įvairiausiais laidais.

– Sėskis, – pareiškė mergina.

– Ką jūs man darysit? – paklausiau.

Vyriškis tylėdamas įstūmė mane į kėdę, o tuo tarpu mergina prirakino mano rankas.

– Kur Dainius? – paklausiau.

– Dėl jo tau reikia jaudintis mažiausiai, – atsakė mergina.

– Ko jūs iš manęs norit?

– Ne mes, – atsakė ji.

Vyras uždėjo ant mano galvos metalinį šalmą, prie kurio prijungta begalė laidų. Mergina atidarė sidabro spalvos spintelę ir iš jos ištraukė švirkštą su permatomu skysčiu. Ji priėjo prie manęs ir visą tą skystį suleido.

* * *

Pirmiausia išvydau veidą. Tai buvo vaikinas, tamsiais ilgais banguotais plaukais surištais į kasą. Pilkomis akimis, kurios man visada kažkodėl priminė driežo akis. Tai buvo Rokas. Nemačiau jo jau penkerius metus. Nuo tada, kai taip bjauriai išsiskyrėm. Aš jį išdaviau su kitu. Sutrypiau jo sielą, kuri jau niekada neatsities. Jis tikrai nebuvo vertas tokios kančios, bet tada jaučiausi tarsi apsėsta. Jis to nė nebūtų sužinojęs, jei ne mano dienoraštis, kurį jis perskaitė jau po skyrybų. O tada jau baisiausiai užsiuto. Grįžusi namo radau sudaužytus indus, aplaužytus baldus, o iš dienoraščio tebuvo likę pelenai. Taip jo niekada ir neatsiprašiau. Po tokio jo elgesio net nenorėjau. Bet dabar viskas atrodo kitaip ir gailiuosi, kad taip pasielgiau. Iš tiesų, labiau gailiuosi, kad apskritai pradėjau su juo draugauti kaip su vaikinu. Jei ne ta draugystė, gal dabar tebeturėčiau draugą.

– Ilgai laukiau šitos akimirkos, – prabilo jis. – Dabar tavo laikas kentėti taip, kaip kentėjau aš.

– Rokai, – ramiai jam atsakiau, – aš atsiprašau tavęs. Tu tikrai nenusipelnei būti taip įskaudintas.

– Tylėk, kekše! Dabar tu atsidursi skaudžiausiam savo gyvenimo taške.

Aš liūdnai į jį žiūrėjau. Iš tiesų, man buvo tik skaudu dėl jo. Liūdna, kad taip ilgai jis laiko pyktį ir nuoskaudas savyje.

Pamažu Roko veidas išblanko ir aš atsidūriau kažkur kitur.

Prieš akis – smėlis, palmės ir žydras vanduo. Kaitina saulė. Kažkas mane apkabino iš nugaros ir pabučiavo į žandą. Išsisukau iš jo gniaužtų ir pažiūrėjau, kas tas žmogus. Tai buvo vaikinas, juodais trumpais plaukais, pilkšvai žalsvomis akimis, ryškių veido bruožų. Jis pasilenkė ir pabučiavo mane į lūpas. Tada staiga man atgijo prisiminimai. Prisiminimai, kurių niekada nebuvo. Aš jį atpažinau, bet nesupratau, iš kur. Aš prisiminiau ilgą mūsų kelionę per gyvenimą iki šito taško, bet niekaip negalėjau įtalpinti to į savo realų gyvenimą. Kada visa tai buvo?

– Tomai?