19. Nauja visata

Atmerkiu akis. Aplink mane – visa visata. Nauja visata. Tai ne ta pati visata, kuri buvau aš. Visatų yra daugiau negu galime įsivaizduoti.

Anksčiau Žemė buvo laikoma pasaulio centru. Vienintele vieta, kur yra gyvybė. Vienintelė vieta, kuri apskritai buvo. Bet galiausiai mūsų žinios išsiplėtė tiek, kad sužinojom, jog Žemė – niekuo neišsiskirianti, viena iš daugelio tokių planetų. Bet mes nepasiduodam. Jeigu negali būti tik vienos Žemės – tebūnie viena visata. Vis tiek artimiausiu metu niekas negalės įrodyti, kad taip nėra.

Tačiau tai netiesa. Ir tie, kurie pabuvojo kitose visatose, tai žino.

– Izabele! – išgirdau pažįstamą balsą.

Pažvelgusi balso sklidimo kryptimi akimirką pamaniau, kad žiūriu į veidrodį, tarsi iš niekur atsiradusį vidury laukų. Bet atsipeikėjau ir supratau, kad tai mano sesuo. Iš vidaus mane užliejo džiaugsmo banga.

– Kaip aš tavęs pasiilgau, Mirabele.

Apkabinau ją ir nebenorėjau paleisti. Nežinau, kiek laiko manęs nebuvo. Ir ar apskritai manęs nebuvo. Bet man tai buvo amžinybė. Norėjau tiek daug visko jos paklausti, suprasti, kas man nutiko. Bet jaučiau, kad neturiu pratarti nė žodžio – ji viską puikiai suprato.

 Mes atsisėdome ant žolės viena prieš kitą. Mirabelė paėmė mane už rankų ir pažvelgė man į akis. Jaučiau, kad ji manęs klausia, kur aš buvau. Bet man nereikėjo nieko atsakyti – ji viską suprato. Aš norėjau jos paklausti, kas man buvo nutikę. Bet man nė nespėjus paklausti, atsakymas savaime atsklido iš jos vidaus.

Aš nebuvau dingusi nė akimirkai. O man tai buvo amžinybė. Milijonai gyvenimų praėjo, kai paskutinį kartą čia buvau. Sunku suvokti, kaip tuo pačiu metu galėjo nepraeiti nė sekundės ir praeiti milijonai metų su skirtingais gyvenimais. Ir vienintelis, kuriam aš iš tiesų priklausau, yra šis. Čia mano pasaulis. Tas, kurio visuomet ilgėjausi.

Pajutau, kaip manyje viskas sukilo, ir mane užliejo ašarų lavina. Manęs iš tiesų nebuvo milijonus metų. Iš tiesų. Sesuo mane apkabino, prispaudė prie savęs. Apkabinau ją ir tvirtai laikiau, bijodama ir vėl prarasti. Gyvenimas toks trapus, bet kada gali išslysti iš pirštų. Nenoriu jos daugiau niekada paleisti.

Kurį laiką taip sėdėjom ant žolės, apsikabinusios. Supratau, kad ji niekur nedings, bent jau dar ne dabar, todėl šiek tiek nusiraminau.

– Giedrius tavęs laukia, – po kiek laiko prabilo ji.

– Giedrius? – prieš akis iškilo šviesiaplaukis vaikinas iš mano sapno. Ar iš kažkurio gyvenimo.

– Taip, tavo vaikinas.

Po kelių sekundžių atsipeikėjau. Taip, mano vaikinas. Ne tas, kur iš sapno. Giedrius! Iš tiesų, kaip galėjau jį pamiršti.

Mes pakilom nuo žolės ir nužingsniavom kupolo formos molinių namelių link. Eidamos nieko nekalbėjom, bet mes tiek viena su kita dalinomės. Džiaugiuosi pagaliau grįžusi namo. Iš tiesų namo.

Giedrius jau laukė manęs lauke. Paleidau seserį ir puoliau jam į glėbį. Jis kiek nustebęs apkabino mane. Laikiau jį apkabinusi kelias minutes. Tada pažvelgiau jam į akis. Akimirką pasijutau tarsi skęsčiau jo juodose lyg bedugnė akyse. Jaučiau, kad jose paskendusi ištisa visata. Tik jo bučinys sugrąžino mane atgal.

Aš namie. Viskas savo vietose. Nieko netrūksta. Aš saugi, savo pasaulyje, su savo šeima. Bet giliai širdyje vis tiek nedavė ramybės mintys apie tai, kur aš tiek ilgai buvau pradingusi. Ir ką daryti, kad tai nepasikartotų. Niekas tarsi nepastebėjo, kad aš buvau kažkur dingusi. Bet man tai buvo ilgi kančių ir iliuzijų metai. Kaip aš tame atsidūriau ir kaip apsisaugoti, kad tai nepasikartotų?