18. Ceremonija

Lauke pliaupė lietus. Vasaros lietus, su griausmais. Bet pro debesis dar skverbėsi saulės spinduliai. Aš sėdėjau viena šiaudiniame medžio namelyje. Girdėjau, kaip tolumoje kažkas groja siku. Tarpusavyje kalbėjosi paukščiai. Girdėjau čiurlenantį vandenį, tarsi upę ar krioklį. Bet tai buvo lietus.

Kur jis išėjo? Kodėl taip ilgai negrįžta? O gal kas atsitiko? Mes su Mindaugu apsistojome gyvenvietėje, mažai paliestoje civilizacijos, Amazonės miške. Jis turbūt išėjo į vietinį turgelį. Bet kur, per tokį lietų? Nemanau, kad ten ką nors galėjo rasti. O gal lietus jį užklupo netikėtai ir dabar tiesiog kažkur nuo jo slepiasi, dėl to taip ilgai negrįžta?

Nebegalėjau nusėdėti vietoje. Perėjau per kambarį. Į vieną, į kitą pusę. Pridėjau prie lango. Mačiau tik vandens sieną. Per kūną nuėjo vėjo atnešto vandens debesėlio sukelti šiurpuliukai. Iškišau ranką pro langą. Ji akimirksniu sušlapo. Stebėjau krištolinius vandens lašelius sau ant delno. Vieną jų pasiekė saulės spindulėlis ir žybtelėjo tiesiai man į akį.

Išgirdau girgždant medinius laiptus. Atsisukau. Į namelį lėtai užlipo Mindaugas, visas peršlapęs. Plaukai prilipę prie veido, rūbai – prie kūno. Nuėjau į kitą kambario galą, atidariau spintelę ir išėmiau rankšluostį. Priėjau ir be žodžių padaviau Mindaugui. Tas iškart nusišluostė veidą.

– Kur buvai? – paklausiau.

– Parnešiau vaisių, – jis pakėlė kairėje rankoje laikytą medžiaginį peršlapusį maišą.

– Ooo, gerai. Ilgai užtrukai...

– Galvojau, gal, gal sulauksiu lietaus pabaigos.

– M... Ar šįvakar bus ceremonija?

– Taip, bus.

– Gerai, – pasakiau. – Noriu perkrauti savo „operacinę sistemą“.

Mindaugas nusimetė šlapius drabužius ir rankšluosčiu šluostėsi savo krūtinės gaurus. Aš žiūrėjau į jį ir šypsojaus.

– Kas? – paklausė jis. – Nejuokinga.

Tada jis pradėjo mane gaudyti, grasindamas šlapiai apkabinti. Jis žinojo, kaip aš nemėgstu sušlapti. Kaip katė. Bet atrodė, kad geriau išbėgsiu į lietų negu būsiu pusiau šlapia. Galiausiai taip ir nutiko – Mindaugas nusivaikė mane į lauką.

Bet iš manęs niekada nebuvo gera bėgikė. Pabėgu šimtą metrų ir jau gaudau kvapą. Taip jis mane ir pagavo. Bet jau buvo per vėlu – aš buvau šlapia nuo lietaus, todėl jo apkabinimas nieko nepakeitė. Jis stovėjo nuogas lietuje apkabinęs mane. Tada prirėmė mane prie medžio ir pabučiavo.

– Einam namo, – pasakiau. Vis tik buvo kiek nejauku, kai jis nuogas, o kažkur netoliese groja fleitos.

Grįžusi nusišluosčiau ir persirengiau sausais rūbais. Kedenau plaukus, kad greičiau išdžiūtų. Galiausiai lauke nustojo lyti. Dabar dar labiau pagyvėjo paukščiai. Jų balsai atrodė tokie skardūs.

Atėjo vakaras. Saulė jau beveik nusileido. Su Mindaugu nuėjom iki vietinių gyventojų. Jie jau buvo susirinkę ir sėdėjo ratu. Prisėdom kur radom laisvos vietos. Vienas iš vedančiųjų pradėjo mušti būgną. Kitas užvedė dainą ir galiausiai visi, įskaitant mus, pritarė. Tada vienas vedančiųjų ratu pasiuntė dubenėlį. Kiekvienas grupės dalyvis po truputį išgerdavo. Galiausiai dubenėlis pasiekė ir mane. Paėmiau vieną gurkšnį į burną ir... vos neišspjoviau. Turėjau sutelkti visas valios pastangas, kad tą gėralą nuryčiau. Dubenėlis ėjo ratu toliau. Vėl dainavom.

Po to dubenėlis su ta šlykštybe buvo pasiųstas dar kartą. Jau bijojau gerti, bet žinojau, kad reikia. Dainavom toliau. Atrodė, tarsi mūsų visų balsai susiliejo į vieną. Tarsi būtume viena būtybė. Staiga supratau, kad nebegaliu sustot dainuot. Tarsi nevaldyčiau savo balso. Tarsi iš tiesų būčiau kažkokios didelės būtybės dalis, kurios balsas tai ir yra.

Dubenėlis praėjo trečią ratą. Jaučiau, kaip tas ratas sukasi. Aš pati buvau ratas. Ar pats? Ar... Aš nežinau, kas esu. Ratas sukosi... sukosi... vis sukosi... kol galiausiai susisuko į ugninę gyvatę. Rato viduryje šoko ugninė gyvatė. Staiga pajutau, kaip aš kylu tos gyvatės kūnu aukštyn. Vis kylu ir kylu. Iš viršaus žiūrėjau žemyn – į žmonių grupę, susėdusią ir dainuojančią aplink laužą. Ir toliau kilau aukštyn. Virš medžių viršūnių. Supratau, kad pavirtau dūmu.

Žinojau, kad turėjau panikuoti ir bijoti nebegrįžti atgal. Bet buvau visiškai ramus. Nebeturėjau kūno. Reiškia, nebeturėjau jausmų. Tiesiog negalėjau jausti baimės, net jei to norėčiau. Nieko nejaučiau. Tik lengvumą ir skridimą. Jaučiau, kaip vėjas mane neša, o žemės vaizdai kažkur slysta tolyn.

Jaučiau, kaip pamažu išsiskaidau. Buvau keliose vietose vienu metu. Aš buvau ugnies dūmo atomai, išsisklaidę ore. Ir aš tolau pats nuo savęs, į visas puses. Aš čia, aš ten, ir ten – aš visur. Aš kylu aukštyn ir aš leidžiuos žemyn vienu metu. Į kairę ir dešinę tuo pačiu metu. Atomai išsisklaidė ir kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Aš gyvenau daugybę gyvenimu vienu metu. Aš visur, aš visi, su skirtingais gyvenimais.

Aš vargstu ir džiaugiuosi, aš turtingas ir skurdžius, aš moteris ir vyras, aš vaikas ir senelis, aš šuo, beždžionė, uodas ir beržas. Aš visi. Aš visur. Aš lašas vandens, kiaulpienės šaknis ir žemės grumstelis. Aš esu viskas ir visame. Aš esu kiekvienas visatos atomas. O gal tik vienas? Ne, aš tik vienas. Aš vienas atomas, bet aš jie visi. Aš visi, nes visi jie – mano tikimybės. Tikimybių visata. Aš visur, nes tai mano galimybės. Visos jos vienu metu. Aš esu visata.