17. Po trijų mėnesių

Pavasaris įsibėgėjo, gegužės mėnuo, medžių lapai skleidžiasi, geltonuoja pienės. Šilta lauke, šilta ir širdyje.

Mane priėmė savanoriauti į organizaciją „Atrask save“. Iš pradžių buvo mokymai, kurie dabar jau ėjo į pabaigą. Kartu su manimi buvo ir Giedrius. Bet nieko ypatingo tarp mūsų taip ir neužsimezgė. Kartais persimetam keliais žodžiais ir tiek, bet šiaip net nebendraujam. O ir tas sapnas jau visai pasimiršo. Matyt, tai ir tebuvo sapnas.

Šiandien organizacijoje eisiu į individualų pokalbį su kursų mokytoju, Mindaugu. Tai tas pats vyras, kuris pirmasis mane šioje organizacijoje ir pasitiko. Sužinojau, kad jis buvo už mane vyresnis tik penkeriais metais, nors tikriausiai dėl barzdos būčiau davusi jam kokiu 10 metų daugiau. Jis jau penkerius metus gyveno santuokoje. Reiškia, susituokė būdamas mano amžiaus. Pagalvojus, nupurtė – neįsivaizduoju, kad aš jau dabar imčiau ir susituokčiau.

Kai atvažiavau, pasisveikinome, Mindaugas man maloniai nusišypsojo ir nusivedė į kabinetą. Prisėdome prie kompiuterio. Jis turėjo man parodyti internetinę platformą, kurioje vyko dalis bendravimo su jaunimu. Jis atsisėdo man iš kairės ir kai siekė pelės, pamačiau, kad jis nebemūvi žiedo. Smalsumas nugalėjo mano drovumą ir aš paklausiau:

– Jūs be žiedo?

Mindaugas kiek susinepatogino ir atrodė pasimetęs.

– Taip... mes išsiskyrėm su žmona.

– O, užjaučiu. Kas atsitiko? – paklausiau, o po to iškart pridūriau, – atsiprašau, jeigu klausiu pernelyg asmeniškų dalykų, galite neatsakyti.

– Ne, viskas gerai. Išsiskyrėm draugiškai. Ji išvyko dirbti į kitą miestą, jau kurį laiką ten yra. Galiausiai nusprendėm, kad taip mums nieko neišeis ir supratom, kad tarp mūsų nieko nebeliko. Todėl tiesiog išsiskyrėm.

– Supratau, – nelabai žinojau, ką tokiu atveju sakyti. – Jeigu norėsite su kuo nors pasikalbėti – aš mielai Jus išklausysiu.

– Ačiū, – jis draugiškai nusišypsojo.

O tada mes grįžome prie reikalų. Jis man parodė, kaip naudotis platforma. Ten jaunuoliai, užsiregistravę organizacijoje kaip klientai, rašydavo įvairiausiais klausimais. Kartais tiesiog pasiūlydavo kam nors susitikti, kur nors nueiti. Prašydavo pagalbos tvarkant kokius nors reikalus. Kartais klausdavo patarimo. Iš esmės, jie galėjo rašyti ten bet kokiais klausimais. Mano užduotis kol kas buvo tik organizuoti užimtumą ir pamačius užimtumo prašymus, informuoti apie tai kitus savanorius ir suderinti, kas galėtų su tuo jaunuoliu užsiimti.

Galiausiai mes atsisveikindami pažiūrėjome vienas kitam į akis. Jis man šypsojosi. Aš jam taip pat nusišypsojau, o tada išėjau.

Grįžusi namo numečiau kuprinę į šalį, atsiguliau ant lovos ir žiūrėjau į lubas. Jaučiausi kiek pavargusi. Bet taip pagulėjus 10 minučių, pasidarė nuobodu. Atsikėliau, išsiviriau koldūnų ir atsisėdau prie kompiuterio valgydama pažiūrėti serialo. Po to nusprendžiau paskaityti knygą.

Paskaičiusi knygą, svarsčiau, ką čia dar nuveikus. Buvo dar tik 18 valanda. Man taip besvarstant, suskambėjo telefonas. Skambino Mindaugas.

– Klausau?

– Labas vakaras, – kiek nedrąsiai pasisveikino jis. – Ar netrukdau?

– Ne, netrukdot.

– Šiandien sakėt, kad... – Mindaugas atsargiai rinko žodžius, – na, jei norėčiau su kuo nors pasikalbėti... kad galiu kreiptis į Jus. Ar Jūs kalbėjot rimtai?

– Taip, žinoma, – atsakiau.

– Man praverstų pokalbis. Ar Jūs užsiėmusi šį vakarą?

– Ne, kaip tik svarsčiau, ką nuveikti, tai aš laisva, – apsidžiaugiau.

– Tuomet gal galėtume susitikti centre? Ar tikrų „Max cafe“?

– Taip, tinka. Kelintą?

– 19 valandą.

– Gerai.

– Gerai. Tuomet iki pasimatymo.

– Iki, – atsisveikinau.

Po pokalbio dar kurį laiką laikiau telefoną rankose. Įdomu, ką reiškia šis skambutis ir susitikimas? Bet po to nuvijau visas mintis šalin. Juk žmogus tiesiog nori pasišnekėti, dabar jam sunkus laikotarpis. Greitai susiruošiau ir sėdau į autobusą.

Atvažiavusi radau Mindaugą jau laukiantį mane prie kavinės durų. Mes pasisveikinome, jis atidarė duris ir praleido mane į vidų pirmą. Nuėjome prie baro. Užsisakiau kavos su zefyriukais, o Mindaugas – paprastos late. Jis užsispyrė mane pavaišinti, nes juk jis buvo šio susitikimo iniciatorius. O aš per daug ir nesipriešinau – nemokama kava yra gerai.

– Kaip Jūs laikotės? – paklausiau mums atsisėdus.

– Gerai... gal galim vienas į kitą kreiptis tu? Vis tiek čia tokios neformalios aplinkybės.

– Gerai, – nusišypsojau.

– Kai pasiūlei pasikalbėti, – jis pradėjo, – pagalvojau, kad... jeigu tas pasiūlymas rimtas, gal reikėtų juo pasinaudoti... Iš tiesų paskutiniu metu jaučiuosi gana vienišas. Pokalbis man praverstų.

– Džiaugiuosi galėdama padėti, – pasakiau, bet po to pagalvojau, kad pasakiau visišką nesąmonę ir reikėjo sugalvoti ką nors kito. Po nejaukios pertraukėlės paklausiau: – Apie ką norėtumėt... norėtum pasikalbėti?

– Tiesiog... nebūtinai apie ką nors konkretaus. Žmogaus draugija jau yra gerai.

– Nežinau, gal tada pirmiausia pabandykim šiek tiek susipažinti? – paklausiau. – Kuo tu užsiimi gyvenime be savanoriškos veiklos?

– Na, aš iš tiesų dirbu mokslinį darbą universitete ir dėstau fizikos.

– Vau, kaip įdomu, – susižavėjusi pasakiau aš. – Mane iš tiesų labai domina fizika... Na, bet aš jos, aišku, iš mokslinės pusės nelabai išmanau, skaitau tik populiariąją literatūrą.

Jis nusišypsojo ir paklausė, kuo užsiimu aš. Papasakojau, kad prieš kelis mėnesius išėjau iš darbo ir pradėjau verstis savo veikla. Pagal užsakymus kuriu internetinius puslapius ir ta veikla visai neblogai sekasi.

Taip pamažu mes išsikalbėjome. Jis man papasakojo apie savo darbą, pakalbėjom apie pačią fiziką. Pasidomėjau mane dominančiais dalykais apie kvantinę fiziką. Atrodė, kad jis tuos dalykus iš tiesų neblogai išmanė. Po to kalba perėjo apie simuliuotą realybę, kad galbūt visa tai yra kompiuterinė simuliacija ar kas nors panašaus. Toliau diskutavom filosofinėmis temomis – apie tai, kas apskritai yra realybė, kaip gali skirtis individų patiriama subjektyvi realybė, apie qualia, po to dar perėjom prie laisvos valios temos. Atrodė, kad visas aplinkinis pasaulis išnyko, buvome tik mudu ir mūsų pokalbis.

– Atsiprašau, mes už 10 minučių užsidarom, – mūsų pokalbį nutraukė priėjusi barmenė.

Mes abu nusistebėjom, kaip nejučia prabėgo laikas, ir pakilom nuo kėdžių. Išėjusi supratau, kad jau nebevažiuoja autobusai. Mindaugas primygtinai reikalavo, kad išsikviesčiau taksi, o man norėjosi iki namų pareiti pėsčiomis, nes buvo gražus oras ir tiesiog norėjosi pasivaikščioti. Tada jis nusileido, bet pareiškė, kad mane palydės. Perspėjau, kad mano namai toli, bet jo tai neišgąsdino.

Beeinant pastebėjom, kad dangus itin giedras, ir Mindaugas man pradėjo pasakoti apie tai, kur yra koks žvaigždynas. Nuo to kalba pasisuko prie visatos atsiradimo, didžiojo sprogimo. Kalbėjome apie pirmąsias visatos gimimo sekundes. Aš domėjausi tuo, kas buvo prieš tas pirmąsias sekundes, kas buvo toji pradžių pradžia. Ir kas buvo prieš ją, jeigu apskritai kas nors prieš tai galėjo būti – nes juk su visata atsirado ir laikas, o prieš laiką nebuvo jokių „prieš“.

Taip nejučia mes nužygiavom visus 7 kilometrus ir atsidūrėm šalia mano namų.

– Buvo be galo malonu su tavimi pabendrauti, Migle, – pasakė jis.

– Man irgi buvo labai įdomu, – atsakiau.

Mes šypsojomės ir žiūrėjom vienas kitam į akis. Po to jis pasilenkė prie mano veido ir pabučiavo man į lūpas. Aš jam atsakiau tuo pačiu, mano rankos apsivijo jam aplink kaklą, o jo rankos – man aplink liemenį. Visu kūnu skraidė drugeliai, o mano raumenys suglebo.

Po to palaukiau, kol jam atvažiuos taksi ir mes atsisveikinome.