8. Tarp dviejų pasaulių

– Mieloji, Ametista, prašau, nurimk, – pasakė Karlosas.

– Ametista? Aš ne Ametista! Atrišk mane tuč tuojau!

– Aš pakviesiu gydytoją, – pasakė jis.

Karlosas išėjo iš palatos. Bandžiau išsilaisvinti iš diržų, tačiau jie buvo pernelyg tvirti. Supratau, kad nieko nepavyks. Įstrigau šitame pasaulyje. Kaip tai galėjo nutikti? Taip, juk aš užmigau... Tai gal tuomet tai tik sapnas ir užteks pabusti? Bet kaip man dabar pabusti?

Karlosas grįžo į palatą, o paskui jį atsekė stambi vyresnio amžiaus moteris baltu chalatu.

– Kaip matau, pabudote, – pasakė ji ironišku balsu.

– Paleiskit mane. Jūs neturit teisės manęs taip laikyti.

– Teisė mes turim, – atsakė gydytoja. – Jūs bandėte nusižudyti.

– Nieko aš nebandžiau...

Tada supratau, kad mano nėrimas į vandenį turėjo atrodyti kaip savižudybė. Bet kaip tuomet aš likau gyva?

– Klausykit, tai nesusipratimas, – tęsiau aš. – Aš tikrai neketinu nusižudyti.

– Gerai, jeigu jūs neketinate nusižudyti, tuomet mes jus paleisim. Bet iš pradžių saugumo sumetimais vis tiek turėsit čia pasilikti kelioms dienoms.

Gydytoja išėjo iš palatos.

– Karlosai, – kreipiausi į vyrą, – prašau, padėk man, pakalbėk su jais, kad mane paleistų.

– Mieloji... aš pats tave ištraukiau iš to ledinio vandens, aš tave gaivinau. Mačiau, kad tu pati į jį įšokai, o ne šiaip įkritai. Mačiau, kad kalbėjaisi su savimi, tarsi iš tiesų manytum, kad šalia tavęs kas nors yra. Todėl atleisk, bet manau, kad tau kurį laiką bus geriau pasilikti čia.

Supratau, kad kelio iš čia nebus, teks pasilikti ligoninėje, prirakintai prie lovos. Bet jeigu mane ir išleistų, kas iš to? Kur aš eičiau? Kelio iš šito pasaulio nėra. Ar ir vėl reikėtų šokti į ledinį vandenį? Ar kaip nors kitaip numirti šitame pasaulyje? Ar Giedrius žino, kad aš ir vėl čia patekau? Ar jis vėl ateis manęs gelbėti? Ar aš ir vėl atsidūriau komoje, ar paprasčiausiai sapnuoju?

Taip man bemąstant gydytoja sugrįžo į palatą. Iš kišenės ji ištraukė švirkštą, išpakavo jį. Tada paėmė kažkokį vaistų buteliuką ir su švirkštu pritraukė skysčio. Pirštais pastukseno į švirkštą, tada pašvirkštė šiek tiek vaistų į orą ir galiausiai prisiartino prie manęs. Tada įbedė adatą į veną mano rankoje ir suleido vaistus. Supratau, kad tai buvo kažkokie raminamieji ar migdomieji vaistai. Netrukus tuo įsitikinau...

* * *

Pabudau, palatoje tamsu. Norėjau pažiūrėti, ar mano rankos dar vis surištos, bet buvo labai sunku judėti. Pabandžiau pajudinti ranką ir supratau, kad ji nepririšta, bet vis tiek nieko negaliu su ja daryti. Apsidairiau. Supratau, kad tai nėra ta pati palata. Aš vėl grįžau į realybę. Reiškia, tai tikrai buvo tik sapnas ir aš iš jo galiu pabusti. Ar bent jau iš jo pabudau tada, kai ten užmigau.

Supratau, kad dar vis naktis ir pamiegojau visai nedaug. Bet visi miegai išsilakstė, o ir bijojau užmigusi vėl atsidurti Ametistos pasaulyje. Noriu pasikalbėti apie tai su Giedriumi, bet jis tikriausiai dabar namie, miega. O ką veikti, kai negali pajudėti, nėra su kuo kalbėtis, bet ir miegoti nenori?

Supratau, kad mano rankoje yra mygtukas, kuriuo galiu iškviesti gydytoją. Bet kas iš to, kad aš dabar kažką iškviesiu? Negi imsiu ir be reikalo trukdysiu? Ką veikti?

Nusprendžiau apsidairyti palatoje ir įsidėmėti, kaip čia kas atrodo, kad vėliau lengviau atskirčiau, jeigu ir vėl atsidurčiau kitame pasaulyje. Palata ištįsusi į plotį. Durys per vidurį sienos, o mano lova – prie sienos priešais duris, tik šiek tiek dešiniau nuo durų. Man iš kairės – siena su langu. Lauke matosi tik tamsuma. Prie lango stovi staliukas, o šalia jo – kėdė. Man iš dešinės, prie pat lovos stovi spintelė. O kiek toliau, prie sienos – spinta. Į mano kairę ranką įbestas kateteris, o prie lovos stovi prie jo prijungta lašelinė.

Taip betyrinėjant kambarį, mane ir vėl pradėjo imti miegas. Bet negaliu sau leisti užmigti. Bent jau ne iki tol, kol pasikalbėsiu su Giedriumi.

* * *

Netikėtai pasigirdo žadintuvo skambėjimas.