7. Gilus vanduo

Mes pajudėjome ant įskilusio ledo. Netrukus pasigirdo traškėjimas, šalia buvo eketė. Giliai įkvėpėm ir šokom į vandenį. Vanduo pradėjo badyti mano kūną. Bet nepaisiau to ir plaukiau gilyn. Jaučiau, kaip oras plaučiuose nori kelti mane aukštyn. Išpūčiau į vandenį burbulus ir plaukiau gilyn. Pradėjo trūkti oro, norėjosi įkvėpti. Sustojau, apėmė panika, norėjau kilti aukštyn. Bet Giedrius pagriebė mane už rankos ir plukdė mane žemyn. Pradėjo skaudėti plaučius, jaučiau, kaip temsta sąmonė. Praradau visas jėgas ir tiktai leidausi plukdoma Giedriaus. Visiškai praradau krypties pojūtį. Atrodė, tarsi mane kažkas temptų aukštyn. Netrukus pasimatė šviesa, bet tai buvo paskutinis mano prisiminimas.

* * *

Pabudau ligoninėje, viskas buvo skausmingai šviesu. Į mano palatą sugužėjo gydytojai ir kažką kalbėjo, šaukė, bet negalėjau nieko suprasti, girdėjau viską tarsi per vandenį. Netrukus pasirodė jis. Jis priėjo prie manęs, prisėdo prie lovos ir paėmė mane už rankos.

– Mums pavyko, mieloji, – pratarė jis.

– Giedriau, – ištariau prikimusiu balsu.

Jis suspaudė mano ranką ir pravirko su šypsena veide. Norėjau jį apkabinti, bet buvo labai sunku pajudėti. Giedrius pats apkabino ir prisiglaudė prie manęs. Pabučiavo mano lūpas. Nusišypsojo man ir nusibraukė ašaras.

* * *

Pasirodo, komoje buvau metus laiko. Į ją patekau netikėtai – tiesiog vieną rytą nepabudau ir viskas. Tuo metu eksperimentavau su sąmoningu sapnavimu. Jau visai neblogai buvau įvaldžiusi sapnavimo meną. Galėjau manipuliuoti sapnais kaip panorėjusi. Bet ką juose sukurti. Matyt, taip ir sukūriau visai naują gyvenimą, kuriame galiausiai įstrigau, pamiršusi, kad sapnuoju. Bet Giedrius galiausiai kažkaip tai išsiaiškino ir jam pavyko mane ištraukti per savo paties sapnus, prisijungus prie mano smegenų elektroencefalografo pagalba. Jis išmatavo mano smegenų bangas ir paveikė savąsias taip, kad jos sutaptų. Taip jam galiausiai pavyko mane surasti.

Dar kurį laiką turėsiu likti ligoninėje, kad galėtų stebėti mano būklę. O vėliau laukia sanatorija. Visko teks mokytis iš naujo – judėti, valgyti, vaikščioti. Laukia nelengva reabilitacija, bet svarbiausia, kad pabudau iš to gilaus sapno. O Giedrius nepasidavė, visą tą laiką laukė manęs, kasdien budėdavo prie mano lovos, kovojo dėl mano gyvybės. Ir galiausiai pasiekė savo.

Diena buvo ilga ir kupina įspūdžių. Toks keistas jausmas pabudus visai kitame pasaulyje, po šitiek laiko. Metus laiko pramiegojus, nesinori ir vėl užmigti. Bet nuovargis daro savo.

* * *

Pabudau nuo skausmo plaučiuose. Palatoje prieblanda. Šone ant kėdės sujudėjo vyro šešėlis. Norėjau pajudėti, bet staiga pajutau, kad mano rankos prirakintos prie lovos. Mano širdis pradėjo plakti smarkiau. Pažiūrėjau į savo rankas – jos buvo pritvirtintos odiniais diržais. Bandžiau išsilaisvinti. Šešėlis priėjo prie manęs.

– Nurimk, viskas gerai, – pasakė jis. – Gydytojai sakė, kad taip reikia, kad nesusižeistum savęs.

Pažiūrėjau į jį nieko nesuprasdama.

– Kodėl aš turėčiau save sužeisti? Atrišk mane!

– Atleisk, mieloji, negaliu. Tai turi nuspręsti gydytojai.

Vėl bandžiau atplėšti rankas, išsilaisvinti iš diržų. Galėjau lengvai judėti ir buvau atgavusi visas jėgas, bet ištraukti rankų nepavyko. Bet nepasidaviau ir stengiausi toliau.

– Atrišk mane! – galiausiai sušukau praradusi viltį.

– Mieloji, Ametista, prašau, nurimk.