6. Po ligoninės

Po savaitės mane išleido iš ligoninės. Paaiškėjo, kad man viskas gerai, priepuolis nepasikartojo ir nebebuvo reikalo manęs ten laikyti. Per tą laiką su manimi atliko daugybę tyrimų, bet taip nieko ir neatrado. Tačiau liepė dar kurį laiką vengti pasirodymų ant scenos ir streso.

– Man vis tiek dėl tavęs neramu, – susirūpinęs pasakė Karlosas.

– Nesijaudink, man viskas bus gerai.

– Tu atrodai kažkokia pasikeitusi po to priepuolio. Gal šaltesnė, kažkokia ne tokia.

– Nešnekėk niekų, – atsakiau. – Sunku būti šiltai gulint ligoninėje.

Tada pro langą pamačiau Giedrių. Jis man pamojavo. Nusukau akis, kad Karlosas nepastebėtų, kad į kažką žiūriu.

– Žinai, einu pasivaikščioti, seniai bebuvau, – pasakiau Karlosui.

– Gerai, aš eisiu su tavimi.

– Ne! Aš noriu pasivaikščioti viena, pravėdinti galvą, pamąstyti. Žinai...

Karlosas nenorom išleido mane vieną. Rūpinosi, kad man neatsitiktų priepuolis vaikštant ar dar kažkas. Bet pavyko jį nuraminti įtikinus, kad man pavojingiau yra miegoti, o ne vaikščioti. Išėjus į lauką mane pasitiko Giedrius. Jis pridėjo pirštą prie lūpų ir pamojo ranka, kad sekčiau paskui jį. Kai paėjom gabalą kelio, jis sustojo ir palaukė, kol aš jį pavysiu. Jis apkabino mane.

– Nenorėjau, kad tavo draugas mus pamatytų, – paaiškino Giedrius. Man linktelėjus, jis tęsė, – Ar esi pasiruošusi grįžti namo?

– Taip! – atsakiau.

– Tuomet turėsime praeiti tą patį kelią, kaip ir tavo sapne. Tačiau tai nebus taip lengva, kaip sapne. Šitą tavo sukurtą realybę protas priima kaip tikrą realybę, todėl veiks visi savisaugos instinktai. Turėsi juos peržengti, kad sugebėtum plaukti gilyn į ežero dugną. Tik pasiekę dugną mes išnersim į tikrąją realybę.

– Mano noras grįžti stipresnis negu bet koks savisaugos instinktas.

Mes tęsėme savo kelionę, bet dabar jau šalia vienas kito. Galiausiai pasiekėme tą patį keliuką, kuriuo ėjome ir sapne. Tačiau, kitaip nei sapne, šalia esančiuose namuose buvo žmonių, be to, kelias buvo padengtas sniegu. Priėjome ir tą patį mišką. Rytiniai saulės spinduliai nedrąsiai skverbėsi pro tarpus tarp medžių. Girdėjosi paukščių čiulbėjimas, bet niekaip negalėjau tų paukščių susekti akimis.

Ėjom jau kokią gerą valandą, vėl teko brautis pro krūmus ir šakas. Mano skrandis pradėjo gurgti, pajutau, kad jau pietų metas. Dar po kurio laiko galiausiai pasiekėm miškelio galą. Saulė kabojo pietų pusėje, mums iš kairės. Įžengėm į baltų pusnų pievą. Prisiminiau, kad toje pievoje kažkur buvo duobė, bet dabar būtų neįmanoma jos pamatyti. Per pusnis stengiausi bristi atsargiai, Giedrius mane laikė už rankos. Judėjom labai lėtai, mano kelnės peršlapo, bet man tai nerūpėjo – juk tuojau sušlapsiu visa.

Šiaip ne taip pasiekėm ežerą. Bet pamačiusi jį sustojau – jis visas buvo užšalęs.

– Juk sakiau, kad bus nelengva, – nusišypsojo Giedrius. – Eime, surasim eketę.

Ir mes pajudėjom per ledą. Giedrius ir toliau laikė mane už rankos, kad nepaslysčiau, buvo sunku išstovėti ant kojų. Artėjant prie ežero vidurio, pamačiau, kad ledas plonėja, o kiek toliau jis įskilęs. Mes sustojom.

– Ar pasiruošusi? – paklausė Giedrius.

–Taip, – atsakiau.