9. Kažkur kitur
Užsimerkusi ranka pasiekiau telefoną, kad išjungčiau žadintuvo keliamą triukšmą. Lauke – visiška tamsuma, kodėl jis mane žadina vidury nakties? Noriu pažiūrėti į valandas, bet telefono ekranas pernelyg ryškiai šviečia. Prisimerkiau viena akimi. Pagaliau užtildžiau žadintuvą. 6:01. Už ką man taip? Kodėl reikia taip anksti keltis? Dar kelias minutes... nusistačiau žadintuvą 6:10, padėjau šalia ant lovos ir apsiverčiau ant kito šono.
Ir vėl suskambo žadintuvas. Buvau spėjusi užmigti ir netgi kažką pradėti sapnuoti. Kaip norėčiau toliau sapnuoti. Ką aš ten sapnavau?.. Bet jau reikia keltis, kitaip pavėluosiu į darbą. Uždegiau naktinę lemputę ant staliuko šalia lovos. Kambarys nušvito blausia rožine spalva. Atsisėdau lovoje. Kurį laiką taip sėdėjau žiūrėdama į vieną tašką. Galiausiai išsitiesiau ir pasiekiau chalatą ir juo apsisiaučiau. Taip geriau. Visai nusiklojau, kojas įstačiau į šlepetes – laikas stotis.
Susitepiau pusryčiams sumuštinių, pavalgiau, nusiprausiau, apsirengiau, susidėjau daiktus. Išėjau laukan. Perėjau per gatvę. Atidariau parduotuvėlės duris, suvedžiau signalizacijos kodą, įjungiau šviesas. Iš spintelės ištraukiau kasos aparatą ir įjungiau jį į rozetę. Ant prekystalio sudėjau dienos akcijos prekes – maitinamąjį sviestmedžio aliejaus kremą. Viskas, dienos darbui susiruošta.
Ekologiškų prekių parduotuvėlėje retai kada užklysta pirkėjų, todėl visada čia atsinešu ką nors paskaityti ar kitaip paveikti. Šis kartas – ne išimtis, pradėjau skaityti Brian Greene „The Elegant Universe“. Knyga apie fiziką ir dar anglų kalba, kurią moku toli gražu ne idealiai. Bet kol kas vienintelis sunkumas, su kuriuo susidūriau skaitydama – tai būdvardžiai. O fizikos terminai visi aiškut aiškutėliai. Kiekvienas puslapis pribloškia kuo nors negirdėtu.
Skaičiau apie tai, kad laiko dimensija mes keliaujame šviesos greičiu, kai į parduotuvę įėjo klientas. Prireikė kelių sekundžių, kad atsigaučiau iš nuostabos ir sugrįžčiau į realybę.
– Laba diena, gal galėčiau jums padėti? – paklausiau.
– Laba diena. Taip, ar turite gaivųjį, Ametista?
Staiga užplūdo banga nežinia iš kur atsiradusių prisiminimų. Aš – Ametista, dainininkė, gyvenanti spalvingą gyvenimą, spalvingame name, bet supratusi, kad tikroji realybė yra kitur, kur manęs laukia ištisai ligoninėje budintis vaikinas. Iš kur visa tai? Tikriausiai, šios nakties sapnai. Bet tokie ryškūs!
– Atsiprašau, ką sakėte? – perklausiau.
– „Gaivusis ametistas“. Kvepalai. Ar turit tokių? – jau nekantriai teiravosi pirkėjas.
– Ak, taip, žinoma. Jie štai čia. Ar norėsite dar ko nors?
– Ne, ačiū, tik šito.
– Devyni eurai devyniasdešimt devyni centai. Prašau, dešimt eurų ir vienas centas grąžos. Jūsų čekis. Geros dienos, – nusišypsojau klientui.
Klientas linktelėjo ir išėjo. Ametista? Atsisėdau ant kėdės, kad labiau susitelkčiau ir atsiminčiau visą sapną. Jis atrodė labai ilgas ir neramus. Keista, kad iškart pabudus neprisiminiau. Siaubingai keistas sapnas. Galvojant apie jį apima jausmas, tarsi visa tai būtų įvykę iš tikrųjų. Trečiadienį eisiu pas psichologę, būtinai reikės jai šitą papasakoti.
Jaučiausi pernelyg apstulbusi, kad toliau skaityčiau knygą. Norėjosi kur nors tiesiog išeiti, pasivaikščioti, pravėdinti galvą. Bet negaliu palikti parduotuvės, todėl tik slankiojau iš kampo į kampą, apžiūrinėdama prekes. Paėmiau „Gaiviojo ametisto“ mėginėlį ir papurškiau ant riešo. Įdomu, ar nuo šitų kvepalų ir atėjo toks vardas į sapną? Gal jau per daug dirbu, jeigu sapnuojasi. Bet kvepalai tikrai malonaus aromato.
* * *
Diena praėjo ramiai, kaip ir visos. Pirkėjų buvo nedaug, parduotuvė uždirbo 200€. Įdomu, ar bent už nuomą apmokėti tiek užtenka? Na, bet kol man moka algą – ne mano rūpestis. Aišku, galėtų ji būti ir didesnė. Sako, kad jeigu padidinčiau pardavimus, tada pakeltų algą. Bet kaip padidinti pardavimus, jeigu nėra kam parduoti? Čia paprasčiausiai neateina žmonių, būk nors ir geriausias pardavėjas, bet jeigu nebus klientų – nebus kam ir parduoti.
Bet gana galvoti apie darbą. Pagaliau sulaukiau savo užsitarnauto vakarinio pasivaikščiojimo. Pasukau parko link. Oras vėsokas, bet Klaipėdoje žiema niekada nebūna pernelyg šalta. Perėjau per gatvę, prasukau pro mokyklą ir štai – jau parkas. Vyras, tempiantis šunį už pavadėlio. Mergaitės, besikuždančios viena kitai savo paslaptis. Trys bobutės, besiskundžiančios visų egzistuojančių ir neegzistuojančių kūno dalių skausmais. Du įkaušę vyrai raudonomis nosimis ir apspangusiomis akimis. Krūva beveidžių žmonių.
Priėjau prie tvenkinio ir stebėjau antis, bandančias irstytis užšalusiame vandenyje. Kiek tolėliau balandžiai puotavo bobučių pritrupintu batonu. Ėjau aplink tvenkinį balandžių link. Kai priėjau, jie visi vienu metu pakilo ir nuskrido į šalį. Man praėjus, sugrįžo puotauti. Ėjau toliau ir pamačiau iš priešais ateinantį vaikiną. Man jis pasirodė kažkur matytas, bet galvoje persukus visų pažįstamų veidus, jo neradau.
Skaičiau apie tai, kad laiko dimensija mes keliaujame šviesos greičiu, kai į parduotuvę įėjo klientas. Prireikė kelių sekundžių, kad atsigaučiau iš nuostabos ir sugrįžčiau į realybę.
– Laba diena, gal galėčiau jums padėti? – paklausiau.
– Laba diena. Taip, ar turite gaivųjį, Ametista?
Staiga užplūdo banga nežinia iš kur atsiradusių prisiminimų. Aš – Ametista, dainininkė, gyvenanti spalvingą gyvenimą, spalvingame name, bet supratusi, kad tikroji realybė yra kitur, kur manęs laukia ištisai ligoninėje budintis vaikinas. Iš kur visa tai? Tikriausiai, šios nakties sapnai. Bet tokie ryškūs!
– Atsiprašau, ką sakėte? – perklausiau.
– „Gaivusis ametistas“. Kvepalai. Ar turit tokių? – jau nekantriai teiravosi pirkėjas.
– Ak, taip, žinoma. Jie štai čia. Ar norėsite dar ko nors?
– Ne, ačiū, tik šito.
– Devyni eurai devyniasdešimt devyni centai. Prašau, dešimt eurų ir vienas centas grąžos. Jūsų čekis. Geros dienos, – nusišypsojau klientui.
Klientas linktelėjo ir išėjo. Ametista? Atsisėdau ant kėdės, kad labiau susitelkčiau ir atsiminčiau visą sapną. Jis atrodė labai ilgas ir neramus. Keista, kad iškart pabudus neprisiminiau. Siaubingai keistas sapnas. Galvojant apie jį apima jausmas, tarsi visa tai būtų įvykę iš tikrųjų. Trečiadienį eisiu pas psichologę, būtinai reikės jai šitą papasakoti.
Jaučiausi pernelyg apstulbusi, kad toliau skaityčiau knygą. Norėjosi kur nors tiesiog išeiti, pasivaikščioti, pravėdinti galvą. Bet negaliu palikti parduotuvės, todėl tik slankiojau iš kampo į kampą, apžiūrinėdama prekes. Paėmiau „Gaiviojo ametisto“ mėginėlį ir papurškiau ant riešo. Įdomu, ar nuo šitų kvepalų ir atėjo toks vardas į sapną? Gal jau per daug dirbu, jeigu sapnuojasi. Bet kvepalai tikrai malonaus aromato.
* * *
Diena praėjo ramiai, kaip ir visos. Pirkėjų buvo nedaug, parduotuvė uždirbo 200€. Įdomu, ar bent už nuomą apmokėti tiek užtenka? Na, bet kol man moka algą – ne mano rūpestis. Aišku, galėtų ji būti ir didesnė. Sako, kad jeigu padidinčiau pardavimus, tada pakeltų algą. Bet kaip padidinti pardavimus, jeigu nėra kam parduoti? Čia paprasčiausiai neateina žmonių, būk nors ir geriausias pardavėjas, bet jeigu nebus klientų – nebus kam ir parduoti.
Bet gana galvoti apie darbą. Pagaliau sulaukiau savo užsitarnauto vakarinio pasivaikščiojimo. Pasukau parko link. Oras vėsokas, bet Klaipėdoje žiema niekada nebūna pernelyg šalta. Perėjau per gatvę, prasukau pro mokyklą ir štai – jau parkas. Vyras, tempiantis šunį už pavadėlio. Mergaitės, besikuždančios viena kitai savo paslaptis. Trys bobutės, besiskundžiančios visų egzistuojančių ir neegzistuojančių kūno dalių skausmais. Du įkaušę vyrai raudonomis nosimis ir apspangusiomis akimis. Krūva beveidžių žmonių.
Priėjau prie tvenkinio ir stebėjau antis, bandančias irstytis užšalusiame vandenyje. Kiek tolėliau balandžiai puotavo bobučių pritrupintu batonu. Ėjau aplink tvenkinį balandžių link. Kai priėjau, jie visi vienu metu pakilo ir nuskrido į šalį. Man praėjus, sugrįžo puotauti. Ėjau toliau ir pamačiau iš priešais ateinantį vaikiną. Man jis pasirodė kažkur matytas, bet galvoje persukus visų pažįstamų veidus, jo neradau.
Komentarai
Rašyti komentarą