10. Ramus vakaras
Vaikino veidas įkyriai matytas, bet niekaip neatsimenu, kur. Galbūt koks nors klientas? Praeidamas jis pažiūrėjo į mane ir pasakė „Labas“. Aš jam tyliai atsakiau „Labas“ ir mes prasilenkėm. Tada staiga man dingtelėjo: juk čia Giedrius iš mano sapno! Paskubom atsisukau į praėjusį vaikiną. Jis lyg niekur nieko tolo nuo manęs. Dar kelias minutes pažiūrėjau jam į nugarą, o po to apsisukau ir tęsiau savo kelionę aplink tvenkinį. Gal man pasivaideno? Arba gal tai tikrai koks klientas ir jo veidas įsirėžė į mano pasąmonę, dėl to jį ir sapnavau.
Grįžau namo, persirengiau patogiais nudilusiais naminiais drabužiais. Pasidariau pipirmėčių arbatos su saldišakne. Padėjau pagalvę ant lovos ir atrėmiau į sieną. Pasiėmiau į rankas knygą ir susirangiau ant lovos, atsiremdama į sieną. Atsiverčiau baigtą skaityti puslapį. Pagaliau priėjau skyrių apie kvantinę fiziką. Noriu ją suprasti, nors sako, jos neįmanoma suprasti. Bet kažkodėl norisi tikėti, kad man tai pavyks. Atsipalaidavau ir susitelkiau į pirmąją teksto eilutę.
Bet netikėtai mano susitelkimą išblaškė pasigirdęs pranešimo garsas. Norėjau skaityti nekreipdama į tai dėmesio, bet pernelyg niežėjo pažiūrėti, kas parašė. Paėmiau į rankas telefoną. Rašo Dainius: „Labas, gal nori susitikt?“ Minutėlę judindama koją pasvarsčiau. Mieliau skaityčiau ir pabūčiau viena, bet gal reikia susitikt. Atrašiau: „Labas, galim susitikt.“ Netrukus gavau atsakymą: „Ok. Būsiu už 15 min.“ Surezgiau atsakymą: „Bet žinok aš šiandien jau prisivaikščiojau, tai gal eikim kur nors pasėdėti.“ Atsakymą gavau trumputėlį „Ok“.
Vėl persirengiau į džinsus, užsitempiau žydrą megztuką. Susišukavau plaukus, kurie vis tiek susivels vėliau nusiėmus kepurę. Apsivyniojau šaliką, užsimaukšlinau kepurę, apsiaviau batus ir užsisagsčiau paltą. Nusileidus apačion pamačiau manęs jau belaukiantį Dainių. Apskritaveidis, įraudusiais žandais, užsitempęs juodą kepurę. Su žieminiais rūbais jis buvo dar panašesnis į didžiulį kamuolį negu paprastai. Priėjau, mes apsikabinom ir pasisveikinom.
– Kur norėtum eiti? – paklausė jis savo švelniu, taikiu balsu.
– Gal į „Čili“? Nelabai daugiau yra čia kur eiti, – atsakiau.
Ten ir nuėjom. Atsisėdom, nusiėmėm paltus. Nusiėmusi kepurę, šiek tiek patvarkiau plaukus ranka. Dainiui tvarkyti plaukų nereikėjo – jo trumpi pilki šeriai nelabai tegali susivelti. Jis atsirėmė rankom į stalą ir žiūrėjo į mane savo apskritomis pilkomis akimis. Priėjus padavėjai, aš užsisakiau aviečių arbatos, o Dainius – žaliosios.
Begurkšnojant arbatą, Dainius man papasakojo, kad turi įgimtą gebėjimą gydyti rankomis. Tačiau sakė, kad tas jo gebėjimas yra nelavintas. Pasakiau jam, kad žinau, kaip būtų galima jį tobulinti ir įvaldyti. Paaiškinau jam, kaip reikia sutelkti energiją, papasakojau, apie meditacijas, padedančias tai daryti. Dar padarėm eksperimentą. Aš ištiesiau rankas delnais į viršų, o jis savąsias – virš manųjų. Tada jis turėjo įsivaizduoti, kaip siunčia į rankas energiją. Po kiek laiko savo delnuose pajutau dilgčiojimą.
Baigus arbatą, Dainius pasiūlė nuvažiuoti prie jūros. Jau buvo vėloka, bet sutikau. Nusigavom iki jūros taksi. Pajūris buvo toks tamsus, kad buvo sunku atskirti, kur smėlis, o kur vanduo. Pasišviesdama telefonu nuėjau iki kranto ir paliečiau ledinį vandenį. Tada nusišluosčiau ranką į džinsus ir užsidėjau pirštines. Į veidą pūtė geliantis vėjas. Dainius, pamatęs, kad man šalta, apkabino mane.
Jis visada man rodė simpatiją, bet niekada neatsakiau jam tuo pačiu. Man jis patiko kaip žmogus, tikrai įdomi asmenybė, turim daug ko bendro. Gal net būčiau galėjusi jį pamilti, o gal net kažkada ir buvau... bet jis manęs tiesiog netraukė fiziškai, todėl neįsivaizdavau, kad kada nors galėtume būti pora. Būdama jo apkabinta, jaučiausi kiek nejaukiai. Kas, jeigu jis puoselėja kažkokias viltis?
– Šalta, – pasakiau. – Gal einam iš čia?
Mes nuėjom tolyn nuo jūros, bet užėjus už kopų pasidarė daug šilčiau, todėl dar nusprendėm pasivaikščioti. Ėjom mediniu takeliu, sukaltu ant smėlio. Tamsoje jo beveik nesimatė. Kalbėjom apie viską ir apie nieką. Šaltis ir laikas visai pasimiršo, norėjosi, kad šitas pasivaikščiojimas niekada nesibaigtų. Bet mūsų pokalbį netikėtai nutraukė šviesa, sklindanti iš naktinio dangaus. Ta šviesa ryškėjo ir atrodė, kad ji artėja link mūsų. Spėjom pasvarstyti, kas tai galėtų būti. Sraigtasparnis? O gal..?
– Kur norėtum eiti? – paklausė jis savo švelniu, taikiu balsu.
– Gal į „Čili“? Nelabai daugiau yra čia kur eiti, – atsakiau.
Ten ir nuėjom. Atsisėdom, nusiėmėm paltus. Nusiėmusi kepurę, šiek tiek patvarkiau plaukus ranka. Dainiui tvarkyti plaukų nereikėjo – jo trumpi pilki šeriai nelabai tegali susivelti. Jis atsirėmė rankom į stalą ir žiūrėjo į mane savo apskritomis pilkomis akimis. Priėjus padavėjai, aš užsisakiau aviečių arbatos, o Dainius – žaliosios.
Begurkšnojant arbatą, Dainius man papasakojo, kad turi įgimtą gebėjimą gydyti rankomis. Tačiau sakė, kad tas jo gebėjimas yra nelavintas. Pasakiau jam, kad žinau, kaip būtų galima jį tobulinti ir įvaldyti. Paaiškinau jam, kaip reikia sutelkti energiją, papasakojau, apie meditacijas, padedančias tai daryti. Dar padarėm eksperimentą. Aš ištiesiau rankas delnais į viršų, o jis savąsias – virš manųjų. Tada jis turėjo įsivaizduoti, kaip siunčia į rankas energiją. Po kiek laiko savo delnuose pajutau dilgčiojimą.
Baigus arbatą, Dainius pasiūlė nuvažiuoti prie jūros. Jau buvo vėloka, bet sutikau. Nusigavom iki jūros taksi. Pajūris buvo toks tamsus, kad buvo sunku atskirti, kur smėlis, o kur vanduo. Pasišviesdama telefonu nuėjau iki kranto ir paliečiau ledinį vandenį. Tada nusišluosčiau ranką į džinsus ir užsidėjau pirštines. Į veidą pūtė geliantis vėjas. Dainius, pamatęs, kad man šalta, apkabino mane.
Jis visada man rodė simpatiją, bet niekada neatsakiau jam tuo pačiu. Man jis patiko kaip žmogus, tikrai įdomi asmenybė, turim daug ko bendro. Gal net būčiau galėjusi jį pamilti, o gal net kažkada ir buvau... bet jis manęs tiesiog netraukė fiziškai, todėl neįsivaizdavau, kad kada nors galėtume būti pora. Būdama jo apkabinta, jaučiausi kiek nejaukiai. Kas, jeigu jis puoselėja kažkokias viltis?
– Šalta, – pasakiau. – Gal einam iš čia?
Mes nuėjom tolyn nuo jūros, bet užėjus už kopų pasidarė daug šilčiau, todėl dar nusprendėm pasivaikščioti. Ėjom mediniu takeliu, sukaltu ant smėlio. Tamsoje jo beveik nesimatė. Kalbėjom apie viską ir apie nieką. Šaltis ir laikas visai pasimiršo, norėjosi, kad šitas pasivaikščiojimas niekada nesibaigtų. Bet mūsų pokalbį netikėtai nutraukė šviesa, sklindanti iš naktinio dangaus. Ta šviesa ryškėjo ir atrodė, kad ji artėja link mūsų. Spėjom pasvarstyti, kas tai galėtų būti. Sraigtasparnis? O gal..?
Komentarai
Rašyti komentarą