5. Nubudimas

Šviesa buvo tokia ryški, kad sunku ką nors ir įžiūrėti. Jaučiausi visa šlapia, bet supratau nebesanti vandenyje. Pradėjo ryškėti žmonių balsai, šurmulys. Aplinkui viskas balta, supratau, kad tikrai nesu ežero dugne. Galiausiai akys prisitaikė prie tokios ryškios šviesos ir supratau, kad esu patalpoje. Aplinkui zujo žmonės baltais chalatais. Tai ligoninė. Kas man nutiko? Ar aš jau tikruose savo namuose, ar nėrimas į ežero dugną padėjo man atsibusti į tikrąją realybę?

Prie manęs priėjo gydytoja:

– Ar žinai, kur esi?

Aš linktelėjau galvą.

– Tu esi ligoninėje, – gydytoja vis tiek tęsė. – Tave miego metu ištiko priepuolis, buvai praradusi sąmonę, bet mums pavyko tave sugrąžinti. Kol kas dar nežinome to priepuolio priežasties, todėl bent savaitę dar turėsi pasilikti ligoninėje, kad galėtume stebėti tavo būklę ir nustatyti, kas tau atsitiko ir ar tai gali atsikartoti.

Norėjau ką nors atsakyti, tačiau supratau, kad neturiu jėgų praverti burną, todėl tiktai linktelėjau. Gydytoja nuėjo šalin.

Pro pravertas palatos duris pamačiau Giedrių. Apėmė ramybės jausmas: taip, aš namie, man pavyko sugrįžti. Giedrius stebėjo mane su nerimu akyse. Norėjosi jam pasakyti, kad dabar gali nusiraminti, dabar jau viskas gerai ir man viskas bus gerai. Bet kol kas aplinkui lakstė gydytojai ir į palatą Giedriaus dar neleido. Jie tikrino prietaisų rodmenis, kažką užsirašinėjo, persimesdavo viena kita fraze tarpusavyje.

* * *

Nė nespėjau suprasti, kaip užmigau. Pabudus palatoje pasirodė ta pati gydytoja, kuri prieš tai su manimi kalbėjo. Ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad tuojau manęs aplankyti ateis mano vyras. Aš visa nušvitau, nusišypsojau – pagaliau pamatysiu Giedrių ir galėsiu su juo apie viską pasikalbėti. Gydytoja išėjo iš palatos.

Po kelių minučių prasivėrė durys. Mano širdis spurdėjo iš džiaugsmo – taip aš pasiilgau Giedriaus. Durys visai atsilapojo ir į palatą įžengė vyras. Nužvelgusi jį supratau, kad tai Karlosas, ir mano širdis pradėjo baladotis iš baimės, nebe iš džiaugsmo. Mums nepavyko... Karlosas priėjo prie manęs ir tada pro durų plyšį vėl pamačiau Giedrių. Negalėjau nuo jo atitraukti akių.

– Į ką tu žiūri? – paklausė Karlosas.

Tada pažvelgiau į savo vyrą ir atsakiau:

– Į nieką... Kas man atsitiko?

– Neįsivaizduoju, bet tu mane labai išgąsdinai. Naktį mane pažadino tavo spurdėjimas, tu visa drebėjai, purteisi. Gydytojai sako, kad tave ištiko kažkoks priepuolis, bet nieko negali paaiškinti. Ametista, aš taip bijojau tavęs netekti, – jis suėmė mano rankas.

Nežinojau, ką jam atsakyti. Puikiai supratau, kad priepuolis mane ištiko dėl to, ką sapne darėme su Giedriumi. Bet mes tikėjomės kitokio poveikio. Jis buvo įsitikinęs, kad taip pavyks mane susigrąžinti namo. Kodėl mums nepavyko?

– Man viskas gerai, – atsakiau.

– Tikiuosi, mieloji, tikiuosi... Bet gydytojai turės dar tave ištirti, kad priepuolis nepasikartotų. Tu jau buvai beveik mirusi! – jis neatlaikė ir pravirko. Paglosčiau jo ranką.

– Nusiramink. Juk aš čia, gyva, su tavimi. Juk tai ir svarbiausia, ar ne?

Jis nusišypsojo ir paglostė man plaukus. Tada pabučiavo man į kaktą.

Į palatą įėjo gydytoja ir pasakė, kad turi mane vežti tyrimui.

* * *

Sėdėjau ant gulto kitoje palatoje ir laukiau gydytojos. Bet tada pro praviras duris įžengė Giedrius. Aš pažvelgiau į jį ir norėjau pulti jam į glėbį, bet jis ištiesė rankas delnais į mane rodydamas, kad sėdėčiau, ir pridėjo prie savo lūpos pirštą. Tada jis priėjo prie manęs ir atsisėdo šalia, apkabino mane viena ranka.

– Mums nepavyko, – pradėjo jis. – Greičiausiai todėl, kad tai buvo tavo sapne. Kai išeisi iš ligoninės, turėsim bandyti dar kartą, tik šį kartą iš tikrųjų.

Norėjau jam atsakyti, kad viską padarysiu, kad tik iš čia ištrūkčiau, kad grįžčiau namo pas jį. Bet jis pridėjo pirštą prie mano lūpų ir neleido man kalbėti.

– Nieko nesakyk, aš viską suprantu.

Į palatą sugrįžo gydytoja. Giedrius ir toliau sėdėjo mane apkabinęs, bet gydytoja nekreipė į jį jokio dėmesio.