4. Kelionė namo

– Kas tas Giedrius? – paklausė Karlosas ryte mums pusryčiaujant.

– Kas? – atsiliepiau vos nepaspringusi kąsniu omleto.

– Giedrius. Tu šaukei tą vardą naktį miegodama.

– A... visai pamiršau, kad nepapasakojau tau, vėlai vakar grįžai. Vakar buvo atėjęs kažkoks vaikinas ir jis buvo įsitikinęs, kad aš kažkokia Miglė. Aš jam pasakiau, kad jis kažką sumaišė ir uždariau duris, bet jis vis skambinėjo ir beldėsi.

– Tikriausiai, jis gerokai tave įbaugino, jeigu net košmarus sapnavai. Jei jis dar kartą pasirodytų, būtinai skambink man, – o po minutėlės jis pridėjo: – ir policijai.

Aš nieko nebeatsakiau, tik susimąsčiau apie praėjusios nakties sapną. Tame sapne jaučiausi taip, lyg iš tiesų pažinočiau tą Giedrių... lyg jis būtų mano mylimasis. Tas sapnas iš tiesų mane paveikė. Jaučiuosi lyg būčiau pamiršusi kažką svarbaus. Kažką tokio svarbaus kaip visas mano gyvenimas. Kartais sapnai iš tiesų smarkiai paveikia. Bet po dienos dažniausiai praeina. Ką tik patyriau dežavu. Prieš mėnesį irgi sapnavau kažkokį košmarą, kuris visą dieną iš galvos neišlindo. Tik niekaip neatsimenu, apie ką buvo tas sapnas?..

Karlosas apkabino mane ir bandė pabučiuoti, bet aš išsisukau.

– Kas atsitiko? – paklausė jis nesupratęs.

– Nieko, aš... tiesiog ne nuotaikoj.

Pasijutau jam svetima, nenorėjau, kad jis mane liestų ar bučiuotų. Jaučiausi nejaukiai, kai jis mane apkabino. Tarsi išdavinėčiau... Giedrių?

* * *

– Migle, eime su manim.

– Giedriau? Aš negaliu... juk aš čia turiu gyvenimą!

– Čia nėra tavo gyvenimas! Tu palikai savo tikrąjį gyvenimą. Gyvenimą su manimi. Dabar, kai pagaliau tave radau, aš taip lengvai tavęs nepaleisiu.

– O kaip tu mane radai?

– Aš prisijungiau prie tavo smegenų. Patikėk, nebuvo lengva jose susigaudyti ir surasti tave! Šitas pasaulis netikras. Viskas vyksta tavo galvoje.

– Su kuo tu kalbi? – išgirdau balsą nugaroje.

– Ką? – atsisukau. Ten buvo Karlosas. Tada atsisukau į Giedrių... bet jo jau nebebuvo. – Su niekuo, aš tik kuriu dainos žodžius.

– O, padainuok man, ką sukūrei.

– Dar nieko, Karlai. Aš ką tik pradėjau.

* * *

– Dabar mes galim kalbėtis ramiai, be tavo įsivaizduojamo draugo įsikišimo, – pareiškė Giedrius.

Supratau, kad aš sapnuoju. Sapnas sapne? Sapnas įsivaizduojamame gyvenime?

– Kodėl aš tik sapnuodama viską prisimenu taip, kaip yra iš tikrųjų? – susimąsčiau.

– Ar grįši su manimi namo, Migle?

– Taip! – nedvejodama atsakiau. Juk čia tik sapnas, kas blogo galėtų atsitikti?

Ir mes žengėme kartu per slenkstį. Šį kartą niekas mūsų neišplėšė vienas nuo kito, niekas neįtraukė manęs atgal į namus. Mes ėjome lyg niekur nieko.

– O kaip mes per čia grįšim namo? – paklausiau.

– Nesijaudink, aš jau išvaikščiojau tavo smegenis skersai išilgai, todėl žinau, kaip grįžti, – Giedrius mane nuramino.

Iš pradžių mes ėjome palei man gerai žinomą gatvę. Bet joje visai nebuvo mašinų. Viskas taip tuščia. Po to pasukome į keliuką, kuriuo anksčiau nesu ėjusi. Aplink visur – nuosavi namai. Bet atrodo, lyg visi gyventojai būtų kur nors išvykę. Galiausiai priėjome miškelį ir Giedrius mane vedėsi tiesiai į jį. Įžengus tas miškelis pasirodė ne toks jau ir mažas. Ėjome, ir kuo toliau ėjome, tuo siauresnis darėsi takelis.

Galiausiai takelis visai išnyko. Dabar teko brautis pro besibraižančius krūmus, pradėjo temti. Sunku suprasti, kiek laiko jau einame. Ir tik dabar supratau, kad negirdžiu nė gyvos dvasios, netgi paukštelio. Laipiojom per nuvirtusius apsamanojusius medžius, šokinėjom per išdžiuvusių upelių vagas. Galiausiai pasimatė miško galas.

Išėjome į pievą, pasirodo, dar ne taip tamsu, kaip atrodė miške, bet jau vakaras. Toliau bridom per geltonas žoles. Beeidama nikstelėjau koją, papuoliau į kažkokią duobę. Bet ėjom toliau, man beveik neskaudėjo. Galiausiai priėjom ežerą. Nedidelį, greičiau kaip karjeras. Bet Giedrius nė nesiruošė stabdyti žingsnio, jis ėjo tiesiai į ežerą.

– Eime, – paragino jis mane. – Turėsim nerti. Kad ir kas bebūtų, nepaleisk mano rankos.

Mes įbridom į vandenį su visais rūbais. Jis buvo tiesiog ledinis. Ir toks tamsus, visiškai nesimatė dugno. Kai įbridom iki liemens, Giedrius į mane pažiūrėjo ir aš supratau, kad jau laikas nerti. Abu giliai įkvėpėm ir nėrėm. Plaukėm gilyn į dugną. Ežeras pasirodė išties gilus, nes atrodė, kad dugno niekad nepasieksim, nors ką tik buvom tik juosmens gylyje. Man pradėjo trūkti oro, bet Giedrius nenustojo manęs plukdyti gilyn. O gal mes plaukėm tiesiai, o ne gilyn? Negaliu tiksliai suprasti, nes vanduo toks tamsus ir dangus pradėjo maišytis su žeme.

Trūksta oro. Pradėjau spurdėti, norėjau išnerti į viršų įkvėpti oro,bet Giedrius mane suėmė tvirčiau ir toliau plukdė gilyn. Jaučiau, kaip mane apleidžia jėgos, nebegalėjau netgi spurdėti. Ir tada, giliai dugne, pamačiau šviesą.