3. Iki skausmo pažįstamas vardas

Visą mėnesį sukausi nepaliaujamų koncertų sraute. Bet dabar pagaliau – pagaliau! – pailsėsiu. Jau ir balso stygos nualintos, ką besakyti apie mane pačią. Šiandien turiu retai pasitaikančią galimybę pasimėgauti vienuma. Karlosas išvyko susitikti su draugais, o ir aptarnaujančiam personalui nusprendžiau duoti laisvų dienų. Tylu vienai būti tokiame didžiuliame name, bet kartais reikia. Per pusdienį perskaičiau Asimovo „Fondą“, o dabar galvoju užsiimti kūryba. Gal sukursiu kokią naują dainą...

Bet nekantriai suurzgė mano skrandis, primindamas, kad aš dar be pietų, todėl nutariau nusileisti žemyn ir pasiknisti po šaldytuvą. Malumas nebus palikęs manęs likimo valiai. Ir iš tiesų – šaldytuve pūpsojo indas su lazanija, kurią tereikia įkišti į orkaitę iškepti. Gaila, kad kepa ji ilgai, reikės ką nors paveikti, bet kurti tuščiu skrandžiu negaliu. Pasiimsiu dar vieną knygą.

Sugrįžau iš savo bibliotekėlės, nešina Asimovo „Fondu ir imperija“. Patogiai įsitaisiau ant virtuvinės kėdės ir atsiverčiau pirmąjį knygos puslapį. Per kūną perėjo virpulys, visuomet apimantis pradedant skaityti naują knygą. Bet netikėtai mane išgąsdino skambutis. Pirma mintis – suskambo orkaitė, pranešdama, kad baigė kepti. Bet ne, skambėjo ne čia pat. Tai buvo skambutis į duris. Bet juk niekas neturėtų dabar ateiti.

Atvėriau duris nepažįstamam šviesiaplaukiui jaunuoliui žydromis akimis.

– Migle, pagaliau tave radau! – jis atrodė pavargęs, bet tuo pačiu nusiteikęs itin džiaugsmingai.

Akimirką pasimečiau. Bet po to nepažįstamajam atsakiau:

– Aš ne Miglė, Jūs ne čia pataikėt.

– Tikrai čia! Migle, čia aš, Giedrius, prašau, sugrįžk pas mane.

Miglė... Giedrius... tie vardai man tokie keistai pažįstami, kad net pašiurpo nugara. Bet dabar ne laikas apie tai galvoti – į mano namus veržiasi kažkoks psichinis, laikantis mane neaišku kuo, o aš dar viena namie.

– Atsiprašau, bet aš tikrai ne tas žmogus, kuriuo Jūs mane laikote. Viso gero, – užtrenkiau duris jam prieš nosį ir greitai užrakinau.

Nepažįstamasis nesiliovė skambinėti ir baladotis į mano duris, o mano širdis nusprendė, kad pats metas greičiau varinėti kraują. Ką, jeigu jis išlauš duris? Arba ne, dar paprasčiau – jei išdauš langą? Gal reikia kviesti policiją? Ar skambinti Karlosui? Bet man taip bemąstant, svetimšalis nurimo. Atsargiai pažvelgiau pro langą – jo nematyti. Nė nespėjau pastebėti, kaip greitai jis nuėjo nuo durų. Tada suskambo orkaitės skambutis, pranešantis, kad lazanija jau paruošta valgymui.

Šakute kapsčiau lazaniją, o vėjas vis rudeniškiau beldė į langus. Miglė... Kas ta Miglė ir kodėl tas žmogus buvo toks įsitikinęs, kad aš ji? Gal koks nors pakvaišęs gerbėjas? Bet kodėl man tie vardai tokie iki skausmo pažįstami? Neatsimenu, kad pažinočiau kokią nors Miglę ar kokį Giedrių. Gal aš tiesiog pasirodžiau jam į kažką panaši? Gal nereikėjo taip grubiai užtrenkti jam prieš nosį durų. Jis tikriausiai ilgai ieškojo tos Miglės ir buvo taip išvargintas to ieškojimo. Gal aš galėjau jam kažkuo padėti? Galėčiau paskelbti savo „Facebook“ paskyroje, kad Giedrius ieško Miglės, gal ji atsirastų tarp nemenkos mano fanų auditorijos. Ar bent jau kas nors, kas ją pažįsta.

* * * 

Jau vėloka, o Karlosas dar negrįžta. Keista tokiu metu būti visiškai vienai namie, kai lauke jau tamsu ir ūžauja vėjai. Bet jis turbūt tiesiog linksminasi su draugais, man nėra dėl ko rūpintis. Nors ir neįprasta, bet, matyt, teks nueiti miegoti vienai.

* * *

– Migle! Pagaliau tave radau!

– Giedriau! – aš puoliau jam į glėbį ir jis mane prispaudė prie savęs.

– Neįsivaizduoji, kaip aš sunkiai tavęs ieškojau.

Negalėjau nulaikyti ašarų, rankos drebėjo ir gniaužė kvapą.

– Atsiprašau, – išmykiau.

– Nesvarbu, – jis nusišypsojo ir ranka perbraukė per mano žandą ir plaukų sruogą. – Svarbiausia, kad dabar tave radau ir kad galėsim grįžti kartu namo.

– Aš taip pasiilgau namų. Ir tavęs, žinoma!

– Greičiau, einam iš čia, – jis mane paėmė už rankos.

Aš žengiau per slenkstį, bet netikėtai nežinoma jėga išplėšė mus vieną nuo kito – ji išsviedė laukan, o mane tempė gilyn į namus.

– Ne, Giedriau, ne! NE!!!!

Aš šaukiau ir verkiau, kai netikėtai atsimerkiau tamsoje. Aš sėdėjau lovoje, o šalia Karlosas purtė mane, kad pabusčiau.

– Viskas gerai, – ramino jis mane. – Tai tik sapnas.