2. Kiekvienam reikia turėti savo tobulą visatą
Rytas. Kelionė per visatas prasideda. Kur aš dabar? Pramerkiu akis. Pirmiausia, ką pamačiau atsimerkusi – tai jaukumas. Nedidukas apvalus kambarys kupolo formos lubomis, visas išdažytas žalia, mėlyna ir violetine spalvomis, tarsi šiaurės pašvaistė. Pro langą veržėsi oranžinis saulėtekis. Atsisėdau lovoje ir įsistebeilijau į jį. Nemėgstu anksti keltis, bet dabar jaučiuosi išsimiegojusi ir pailsėjusi, tai nėra prasmės toliau gulėti. Išlipau iš lovos, apsiaviau savo minkštas rožines šlepetes su violetiniais bumbulais. Tuomet pastebėjau, kad ir mano naktinukai rožiniai, su šviesiai rožiniais nėrinukais ties petnešomis ir apačioje.
– Ametista! – tai buvo pirmasis garsas, išsklaidęs tylią ramybę. Tada prasivėrė durys, – o, tu jau atsikėlusi, gerai. Pusryčiai jau ant stalo. Už valandos išvažiuojam.
Jis uždarė duris ir nuėjo. Tai buvo mano vyras Karlosas, kuris tuo pačiu ir mano prodiuseris. Važiuosime į koncertą, mūsų laukia keturių valandų kelionė.
Apsivilkau baltą pūkuotą chalatą ir užsirišau. Iš kišenės išsitraukiau plaukų gumelę. Rožinė ir pūkuota. Na, gerai. Paskubomis susirišau plaukus, kad nekristų į akis, ir pastebėjau, kad mano plaukų spalva kitokia. Jie balti, dažyti rožinėmis ir violetinėmis sruogelėmis. Bet labai švelnūs, išpuoselėti ir prižiūrėti, neatrodo nudeginti baltų dažų, kaip kad dažnai nutinka.
Atidariau duris, iš kambario patekau į neutralių spalvų patalpą. Tada nusileidau mediniais plačiais spiraliniais laiptais žemyn ir nuėjau į valgomąjį. Karlas jau laukė prie stalo. Lėkštėje stovėjo kalnu sukrauti tobulos apvalios formos blynai su grietinėlės ir maskarponės sūrio padažu ir braške ant viršaus. Oranžinių spalvų valgomasis iš karto pakėlė nuotaiką. Priėjau prie vyro ir pabučiavau jį į lūpas, jis ranka prilietė mano nugarą. Tada atsisėdau, pasiėmiau į rankas peilį ir šakutę, ir pradėjau valgyti. Anksčiau nebuvau blynų mėgėja, bet šitie – tobuli. Juos ruošė mūsų virtuvės šefas Malumas.
Po pusryčių išsimaudžiau vonioje. Norėjosi joje pagulėti ilgiau, nes ji tokia patogi, bet žinojau, kad nėra daug laiko. Be to, taip prisišildžiau, kad pradėjo trūkti oro ir nuo karščio svaigo galva. Jaučiausi kaip tikrame vandenyne – vietoje sienų buvo akvariumai, kuriuose plaukiojo daugybė įvairiaspalvių žuvų ir žuvelių. Išlipusi iš vonios džiaugiausi, kad grindys – šildomos, galėjau vaikščioti basa.
Apsirengiau šviesiai rožinę palaidinę, violetinį ilgą susegamą megztinį ir tamsiai mėlynus džinsus. Plaukus susišukavau ir supyniau į kasą. Visi daiktai kelionei buvo suruošti jau iš vakaro. Taigi, tiesiog įsėdome į savo juodą visureigį, kuriame mūsų jau laukė vairuotojas Adomas. Su vyru patogiai įsitaisėme galinėje sėdynėje, prisisegėme saugos diržus ir automobilis pajudėjo iš vietos. Išvažiuojame taip anksti, nes dar norime suspėti pasivaikščioti po miestą, be to, laukia repeticija.
Važiavimas automobiliu mane visada panardina į apmąstymus. Pasirinkau dainininkės karjerą, nes noriu įkvėpti žmones, noriu padaryti pasaulį gražesnį. Savo dainas rašau pati. Jomis skatinu, kad žmonės būtų savimi, išreikštų save. Skatinu juos pasaulį padaryti tobula vieta, kurioje jie nori gyventi ir kurioje būtų malonu gyventi kitiems. Pasaulį, kupiną meilės, džiaugsmo ir laimės. Dainuoju apie optimizmą, pasitikėjimą savimi, meilę, pasaulio grožį. Nes iš tiesų – pasaulis yra nuostabi vieta, čia labai gražu, tik reikia to nepamiršti. Ir kam kelti nesantaiką, kam gyventi sudėtingai, jei galima gyventi gražiai ir su meile, supratimu ir rūpesčiu. Džiaugiuosi, kad mano koncertai pritraukia daugybę jaunų žmonių.
Kelionė pralėkė labai greitai, pirmosios valandos nė nepastebėjau, nes visą laiką praleidau savo mintyse. Pro langą beveik nesidairiau. Gilus ruduo, medžiai jau be lapų, žolė pageltusi, dangus apsiniaukęs. Antrą valandą pradėjom šnekėtis su vyru, kartais ką nors pakomentuojant ir vairuotojui. Po to sustojom kelias minutes pailsėti, o likusią kelionės dalį toliau kalbėjomės. Apie viską – gamtos grožį, visatos atsiradimą, žmonių psichologiją, mediciną, būsimą koncertą ir mano dainas.
Kai atvažiavom, pirmiausia visi nuėjome papietauti į kinų restoraną. Belaukiant maisto prie mūsų priėjo kokių keturiolikos metų mergaitė ir paprašė mano autografo. Jos knygelėje užrašiau: „Mylėk save ir pasaulį!“ ir pasirašiau. Nusišypsojau jai, ji man padėkojo ir nuėjo. Galiausiai atnešė mūsų maistą ir mes skaniai pavalgėme. Po to mūsų vairuotojas iškeliavo pasidžiaugti savo laisvu laiku, o mes su vyru nusprendėme pasivaikščioti palei upę.
Mąsčiau apie šią dieną ir apie visą savo gyvenimą ir kiek jame daug laimės, kiek laimės aš nešu kitiems, ir atrodo, kad pasaulis tikrai tampa geresne vieta. Bet neužmiršau ir to, kad į šį pasaulį aš patekau tik šiandien.
– Karlai, ką jeigu pasakyčiau, kad šis pasaulis yra netikras, tik mano fantazijos vaisius?
– Solipsizmas. Jis neturi realaus pagrindimo.
Neturi realaus pagrindimo, tačiau tai tikriausia tiesa. Šio pasaulio po dienos ar net po sekundės gali nebelikti. Visa tai tėra malonus sapnas.
Pamilk pasaulį šį
Jis vienintelis Tau skirtas.
Apsidairyk aplink –
Kiek daug draugų turi...
Dar nepažįsti jų visų.
Mylėk paukščius ir dangų,
Saulę ir gėles,
Rudens lapus ir vėją –
Jis meilę Tau atneš.
Prietema, mirguliuoja scenos šviesos, kurios spigina į akis taip, kad nematau savo klausytojų. Ir kaip galima turėti scenos baimę? Juk kai esi ant scenos, šviesos tokios ryškios, kad gali pasijausti stovintis ten vienas. Karšta, net rudeninė vėsa nepadeda. Gerai, kad tai jau paskutinė daina. Dar laukia valanda ar dvi parašų dalybų.
* * *
Pagaliau važiuojam namo. Irstomės per bežvaigždę tamsą. Karlosas miega. Didžiausia darbą nudirbau aš, o labiausiai pavargo jis. O gal tiesiog negaliu užmigti, nes bijau, kad tai bus paskutinės mano akimirkos šiame pasaulyje. Noriu jomis tinkamai pasimėgauti.
O ką, jeigu... jeigu šis pasaulis tikras? Ką, jeigu aš tik susapnavau, kad čia papuoliau laikinai? Juk aš puikiausiai atsimenu savo vaikystę, savo susipažinimą su Karlosu, prisimenu visų savo dainų žodžius. Iš kur taip staiga visos šios žinios atėjo? Ir... tik dabar supratau, kad neatsimenu, kas buvo prieš tai. Atsimenu tik tą jausmą – nuobodumo, nykumo, prislėgtumo. Aš tiesiog sapnavau košmarą! Ech, ta mano laki fantazija – ji privertė mane visą dieną tikėti, kad ši visata netikra. Ji tikra ir aš niekur iš čia neišeisiu.
– Ametista! – tai buvo pirmasis garsas, išsklaidęs tylią ramybę. Tada prasivėrė durys, – o, tu jau atsikėlusi, gerai. Pusryčiai jau ant stalo. Už valandos išvažiuojam.
Jis uždarė duris ir nuėjo. Tai buvo mano vyras Karlosas, kuris tuo pačiu ir mano prodiuseris. Važiuosime į koncertą, mūsų laukia keturių valandų kelionė.
Apsivilkau baltą pūkuotą chalatą ir užsirišau. Iš kišenės išsitraukiau plaukų gumelę. Rožinė ir pūkuota. Na, gerai. Paskubomis susirišau plaukus, kad nekristų į akis, ir pastebėjau, kad mano plaukų spalva kitokia. Jie balti, dažyti rožinėmis ir violetinėmis sruogelėmis. Bet labai švelnūs, išpuoselėti ir prižiūrėti, neatrodo nudeginti baltų dažų, kaip kad dažnai nutinka.
Atidariau duris, iš kambario patekau į neutralių spalvų patalpą. Tada nusileidau mediniais plačiais spiraliniais laiptais žemyn ir nuėjau į valgomąjį. Karlas jau laukė prie stalo. Lėkštėje stovėjo kalnu sukrauti tobulos apvalios formos blynai su grietinėlės ir maskarponės sūrio padažu ir braške ant viršaus. Oranžinių spalvų valgomasis iš karto pakėlė nuotaiką. Priėjau prie vyro ir pabučiavau jį į lūpas, jis ranka prilietė mano nugarą. Tada atsisėdau, pasiėmiau į rankas peilį ir šakutę, ir pradėjau valgyti. Anksčiau nebuvau blynų mėgėja, bet šitie – tobuli. Juos ruošė mūsų virtuvės šefas Malumas.
Po pusryčių išsimaudžiau vonioje. Norėjosi joje pagulėti ilgiau, nes ji tokia patogi, bet žinojau, kad nėra daug laiko. Be to, taip prisišildžiau, kad pradėjo trūkti oro ir nuo karščio svaigo galva. Jaučiausi kaip tikrame vandenyne – vietoje sienų buvo akvariumai, kuriuose plaukiojo daugybė įvairiaspalvių žuvų ir žuvelių. Išlipusi iš vonios džiaugiausi, kad grindys – šildomos, galėjau vaikščioti basa.
Apsirengiau šviesiai rožinę palaidinę, violetinį ilgą susegamą megztinį ir tamsiai mėlynus džinsus. Plaukus susišukavau ir supyniau į kasą. Visi daiktai kelionei buvo suruošti jau iš vakaro. Taigi, tiesiog įsėdome į savo juodą visureigį, kuriame mūsų jau laukė vairuotojas Adomas. Su vyru patogiai įsitaisėme galinėje sėdynėje, prisisegėme saugos diržus ir automobilis pajudėjo iš vietos. Išvažiuojame taip anksti, nes dar norime suspėti pasivaikščioti po miestą, be to, laukia repeticija.
Važiavimas automobiliu mane visada panardina į apmąstymus. Pasirinkau dainininkės karjerą, nes noriu įkvėpti žmones, noriu padaryti pasaulį gražesnį. Savo dainas rašau pati. Jomis skatinu, kad žmonės būtų savimi, išreikštų save. Skatinu juos pasaulį padaryti tobula vieta, kurioje jie nori gyventi ir kurioje būtų malonu gyventi kitiems. Pasaulį, kupiną meilės, džiaugsmo ir laimės. Dainuoju apie optimizmą, pasitikėjimą savimi, meilę, pasaulio grožį. Nes iš tiesų – pasaulis yra nuostabi vieta, čia labai gražu, tik reikia to nepamiršti. Ir kam kelti nesantaiką, kam gyventi sudėtingai, jei galima gyventi gražiai ir su meile, supratimu ir rūpesčiu. Džiaugiuosi, kad mano koncertai pritraukia daugybę jaunų žmonių.
Kelionė pralėkė labai greitai, pirmosios valandos nė nepastebėjau, nes visą laiką praleidau savo mintyse. Pro langą beveik nesidairiau. Gilus ruduo, medžiai jau be lapų, žolė pageltusi, dangus apsiniaukęs. Antrą valandą pradėjom šnekėtis su vyru, kartais ką nors pakomentuojant ir vairuotojui. Po to sustojom kelias minutes pailsėti, o likusią kelionės dalį toliau kalbėjomės. Apie viską – gamtos grožį, visatos atsiradimą, žmonių psichologiją, mediciną, būsimą koncertą ir mano dainas.
Kai atvažiavom, pirmiausia visi nuėjome papietauti į kinų restoraną. Belaukiant maisto prie mūsų priėjo kokių keturiolikos metų mergaitė ir paprašė mano autografo. Jos knygelėje užrašiau: „Mylėk save ir pasaulį!“ ir pasirašiau. Nusišypsojau jai, ji man padėkojo ir nuėjo. Galiausiai atnešė mūsų maistą ir mes skaniai pavalgėme. Po to mūsų vairuotojas iškeliavo pasidžiaugti savo laisvu laiku, o mes su vyru nusprendėme pasivaikščioti palei upę.
Mąsčiau apie šią dieną ir apie visą savo gyvenimą ir kiek jame daug laimės, kiek laimės aš nešu kitiems, ir atrodo, kad pasaulis tikrai tampa geresne vieta. Bet neužmiršau ir to, kad į šį pasaulį aš patekau tik šiandien.
– Karlai, ką jeigu pasakyčiau, kad šis pasaulis yra netikras, tik mano fantazijos vaisius?
– Solipsizmas. Jis neturi realaus pagrindimo.
Neturi realaus pagrindimo, tačiau tai tikriausia tiesa. Šio pasaulio po dienos ar net po sekundės gali nebelikti. Visa tai tėra malonus sapnas.
Pamilk pasaulį šį
Jis vienintelis Tau skirtas.
Apsidairyk aplink –
Kiek daug draugų turi...
Dar nepažįsti jų visų.
Mylėk paukščius ir dangų,
Saulę ir gėles,
Rudens lapus ir vėją –
Jis meilę Tau atneš.
Prietema, mirguliuoja scenos šviesos, kurios spigina į akis taip, kad nematau savo klausytojų. Ir kaip galima turėti scenos baimę? Juk kai esi ant scenos, šviesos tokios ryškios, kad gali pasijausti stovintis ten vienas. Karšta, net rudeninė vėsa nepadeda. Gerai, kad tai jau paskutinė daina. Dar laukia valanda ar dvi parašų dalybų.
* * *
Pagaliau važiuojam namo. Irstomės per bežvaigždę tamsą. Karlosas miega. Didžiausia darbą nudirbau aš, o labiausiai pavargo jis. O gal tiesiog negaliu užmigti, nes bijau, kad tai bus paskutinės mano akimirkos šiame pasaulyje. Noriu jomis tinkamai pasimėgauti.
O ką, jeigu... jeigu šis pasaulis tikras? Ką, jeigu aš tik susapnavau, kad čia papuoliau laikinai? Juk aš puikiausiai atsimenu savo vaikystę, savo susipažinimą su Karlosu, prisimenu visų savo dainų žodžius. Iš kur taip staiga visos šios žinios atėjo? Ir... tik dabar supratau, kad neatsimenu, kas buvo prieš tai. Atsimenu tik tą jausmą – nuobodumo, nykumo, prislėgtumo. Aš tiesiog sapnavau košmarą! Ech, ta mano laki fantazija – ji privertė mane visą dieną tikėti, kad ši visata netikra. Ji tikra ir aš niekur iš čia neišeisiu.
Komentarai
Rašyti komentarą