1. Pradžia visada nyki

Sėdėjau pavargusi po sunkios darbo dienos. Ne fiziškai, psichologiškai. Atrodė, kad smegenys visiškai išsunktos, lyg sausa susenusi kempinė, iš kurios iščiulptos visos sultys, tokia sukietėjusi, kurios jau nebeįmanoma atgaivinti. Tik išmesti. Ir kam aš tai darau? Kokia to prasmė? Darau tai, ko nemoku gerai ir kas man nepatinka, bet negaliu daryti to, kas man patinka ir ką sugebu geriausiai. Jaučiuosi gimusi ne tame pasaulyje. Bet kokiame pasaulyje aš turėjau gimti? Ar egzistuoja kiti pasauliai? Kas tai yra „kitas pasaulis“? Kita planeta? Kita planetų sistema? Kita galaktika? O gal... kita visata? Bet ar egzistuoja kitos visatos? To neįmanoma sužinoti ir ten neįmanoma pakliūti.

Ir tada aš ten atsidūriau. Aš plaukiu... o gal skrendu? Ir aplink mane plaukioja kiti skrajūnai. Jausmai, skambesys, plaukimas – ir visa tai darau aš! Aplink mane daugybė kitų būtybių... ne, procesų. Taip, negaliu jų vadinti būtybėm, tai kintantys, judantys, jaučiantys, skambantys procesai. Bangos. Taip, tai bangos! Skrajojančios ore bangos. Ir aš viena iš jų. Aš kylu aukštyn, aplink mane apsipina kita, ir dar kita, ir mes šokam, sukamės, bet nėra jokių minčių, jokio mąstymo, jokių planų, nėra nei ateities, nei praeities. Tik amžina dabarties akimirka ir kai skrendu ir sukiojuos spirale šen, jau nebepamenu, ką dariau prieš tai. Tai tokia palaimos būsena. Viskas taip intensyvu, gal laikas pranyksta, nes viskas vyksta per greitai, kad suprastum, kada tai įvyko. Aš šaunu tiese į begalybę, nes nesvarbu, kur keliausiu, galiu skristi bet kur, aš laisva, laisva skambanti banga. Ir aplink mane sukasi kita. Ir trečia. Ir dar viena. Ir aš jau nebesuprantu, kur aš, o kur ne aš. Kuri banga esu aš? Mes visos esam vienuma, viena melodija, viena simfonija. Atrodo, kad aš viso pasaulio šeimininkė. Aš kuriu melodija! Bet ar tikrai aš? O gal aš tik plaukiu ir mane skambina kažkas kitas? Bet atrodo galiu pasukti ten, galiu ir ten, galiu daryti ką tik noriu, esu laisva, nesuvaržyta laiko, vietos. Darau ką noriu. O kodėl noriu to, ko noriu? Ir jau nebežinau, ko noriu, bet vis tiek judu, pagauta intensyvaus tempo, ir nebežinau, kaip sustoti. Plaukiu, skrendu, o gal mane kažkas tampo, ir nežinau, kaip man sustoti? Sustoti negaliu, jei sustosiu – manęs nebebus. Nes aš judėjimas, aš procesas, aš banga, aš muzika. Sustosiu – neskambėsiu – išnyksiu.

Atsimerkiau. Pasibaigė daina. Taip, kitos visatos egzistuoja. Jų begalė. Kokių tik nori. Ir jos visos tavo galvoje. Kaip ir šita, kurią dabar susigalvojai, susikūrei. Kodėl ji tokia bloga, jei pats susikūrei? Nežinau. Čia jau tavo bėda, ar kursi romantinę istoriją, komediją, ar kriminalą. Tikrai, ką aš čia darau? Gyvenu filme, kurio niekas nenorėtų žiūrėti. Ne tik kad jame gyventi, bet netgi žiūrėti! Kraustysiuos į kitą visatą. Nes aš tai galiu. Visi gali. Bet aš žinau, kad galiu. Kokia bus mano visata? Nemėgstu planuoti. Niekada nemėgau. Tegu nauja mano visata mane nustebina. Pradėsiu nuo to, kad dabar nueisiu miegoti, o kai pabusiu, jau būsiu kitame pasaulyje. Įdomu, koks jis bus...